Klausykla
Klausykla – Romos katalikų bažnyčios patalpa išpažinčiai atlikti. Įprastai tai nedidelė medinė trisienė kabina su pasoste, kur atsisėda kunigas. Nuo bažnyčios atskirta durelėmis arba užuolaida.[1] Šoninėse klausyklos sienelėse įrengti pynučių arba grotelių langeliai per kuriuos, šalia klausyklos ant klaupyklės suklupęs tikintysis išpažįsta kunigui savo nuodėmes.[2]
Klausyklos kompozicijai ir puošybai įtakos turėjo architektūros ir dailės stiliai (dažniausiai baroko, klasicizmo ir neogotikos). Klausyklos durelės, vertikalios kampinės briaunos, karnizai, frontonai puošti tapyba, drožyba, skulptūromis, architektūrinių motyvų lipdiniais, augaliniais ornamentais, įvairiomis emblemomis, intarsija, sidabravimu, auksavimu.[2]
Klausyklos pradėtos įrenginėti XVI a. – anksčiau kunigas nuodėmių atleidimo sakramentą vykdydavo privačiai, atsisėdęs kur nors bažnyčioje, o tikintysis stovėdavo, sėdėdavo, o paskui priklaupdavo šalia. Pirmasis įrengti atitvarą tarp kunigo ir išpažinėjo nurodė Milano arkivyskupas Šv. Karolis Boromėjus.[1] 1545–1563 m. klausyklas aprobavo Tridento susirinkimas. Po Vatikano II susirinkimo (1962–1965 m.) statomose bažnyčiose klausykla dažniausiai pakeičiama išpažinties kambariu.[2]
Lietuvoje seniausios klausyklos išlikusios Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje (dvi barokinės 1740 m. ir penkios XVIII a.), Vilniaus Šv. Teresės bažnyčioje (XVIII a. pab. rokokinės).[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Confessional. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 klausykla. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. X (Khmerai-Krelle). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006