Rimvydas Žigaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Rimvydas Žigaitis
Gimė 1933 m. spalio 9 d.
Kazlų Rūda, Marijampolės apskritis
Mirė 2010 m. liepos 1 d. (76 metai)
Vilnius
Palaidotas (-a) Antakalnio kapinėse
Tėvas Aleksandras Žigaitis
Motina Anelė Vasiliauskaitė-Žigaitienė
Vaikai Audronė Žigaitytė-Nekrošienė
Veikla kompozitorius, pedagogas, kultūros ir meno veikėjas
Partija 1960 m. SSKP
Alma mater 1957 m. Maskvos konservatorija

Rimvydas Dionizas Žigaitis (1933 m. spalio 9 d. Kazlų Rūdoje – 2010 m. liepos 1 d. Vilniuje) – Lietuvos kompozitorius, pedagogas, kultūros ir meno veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė ilgamečio Kazlų Rūdos bažnyčios vargonininko šeimoje. Besimokydamas Kazlų Rūdos progimnazijoje, dalyvaudavo moksleivių koncertuose – skambino fortepijonu, dirigavo chorui, taip pat pavadavo vargonininką tėvą bažnyčioje. 1946 m. įstojo į Vilniaus muzikos mokyklą, direktoriaus Konrado Kavecko vargonų klasę. Uždarius vargonų klasę, pervestas į choro dirigavimo klasę, 1949 m. perėjo į naujai atidarytą muzikos teorijos ir kompozicijos skyrių, pas Povilą Tamuliūną. 19471948 m. vargonininkavo Jėzaus širdies ir Šv. Jokūbo bažnyčiose. 19501952 m. koncertmeisteris vaikų muzikos mokykloje.

1951–1952 m. LSSR konservatorijoje studijavo kompoziciją prof. Antano Račiūno klasėje. 1952–1957 m. tęsė kompozicijos studijas Maskvos P. Čaikovskio valstybinėje konservatorijos prof. A. Aleksandrovo klasėje. Už gerą mokymąsi gaudavo kompozitoriaus N. Rimskio-Korsakovo vardinę stipendiją. 1952–1955 m. vadovavo Maskvos lietuvių studentų dainų ir šokių ansambliui, sukūrė pirmuosius brandžius kūrinius. 1955 m. Teorijos ir kompozicijos fakulteto studentų konkurse už „Temą ir variacijas smuikui ir fortepijonui“ pelnė pirmąją premiją.

1957–1960 m. dėstė teorines disciplinas J. Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje, 1957–1961 m. M. K. Čiurlionio vidurinėje meno mokykloje, nuo 1958 m. buvo Muzikos teorijos skyriaus vedėjas. 1960–1963 m. Vilniaus pedagoginio instituto Muzikos katedros vyr. dėstytojas, nuo 1961 m. Muzikos teorijos katedros vedėjas. Nuo 1969 m. LSSR konservatorijos (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija) teorinių disciplinų vyr. dėstytojas, nuo 1979 m. docentas, nuo 1986 m. einantis profesoriaus pareigas ir Kompozicijos katedros vedėjas, nuo 1988 m. Muzikos teorijos katedros profesorius. Pedagoginį darbą paliko 2001 m.[1][2]

Nuo 1958 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, 19621966 m. ir 19751984 m. valdybos narys. 19951999 m. Lietuvos muzikų sąjungos pirmininkas, 1999–2010 m. prezidentas.

Palaidotas Antakalnio kapinėse.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

19631986 m. LSSR filharmonijos meno vadovas, 19751978 m. ir direktorius.[3] Jo iniciatyva nuo 1963 m. pradėti rengti Sekmadieniniai koncertai muziejuose ir meno galerijose (Vilniaus paveikslų galerijoje, Kauno monumentaliosios skulptūros ir vitražo galerijoje, Šiaulių ir Panevėžio parodų rūmuose ir kitur), nuo 1966 m. vykdavo fortepijoninės muzikos vasaros koncertai M. K. Čiurlionio memorialiniame muziejuje Druskininkuose, Naujametiniai koncertai Vilniuje, Kaune, Druskininkuose, Marijampolėje, Panevėžyje ir Telšiuose, šiuolaikinės muzikos koncertai sostinėje ir kituose miestuose. Nuo 1968 m. imta rengti respublikinius jaunųjų atlikėjų festivalius, nuo 1976 m. kasmet vykdavo „Muzikos pavasariai“ Klaipėdoje, nuo 1978 m. Senosios muzikos festivaliai Šiauliuose, nuo 1975 m. Muzikos dienos ir šventės moksleiviams Lietuvos rajonuose. 1967 m. surengtas pirmasis kamerinės muzikos festivalis, o 1968 m. pirmasis tarptautinis vargonų muzikos festivalis.

R. Žigaičio pastangomis buvo steigiami visuomeniniai filharmonijos filialai gamyklose ir kaimų kultūros namuose. Jo iniciatyva nuo 1997 m. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje kasmet rengiamas „Didysis muzikų paradas“, 1998 m. dvisavaitinį leidinuką „Muzikos barai“ pakeitė to paties pavadinimo mėnesinis žurnalas, kuris nuo 2000 m. leidžiamas su žymių Lietuvos atlikėjų kompaktiniais diskais.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

R. Žigaitis sukūrė daugiau kaip 200 įvairių žanrų kūrinių, kurie dažnai atliekami koncertuose, festivaliuose, dainų šventėse, konkursuose Lietuvoje ir užsienyje. Už dainas kompozitorius ne kartą apdovanotas Stasio Šimkaus premijomis, už kūrinius liaudies instrumentų orkestrui Juozo Švedo premijomis, yra pelnęs ir kitokių premijų. Kūriniai melodingi, juose juntamos sąsajos su lietuvių liaudies dainų intonacijomis. Savita kompozicijų harmonija, pasižyminti įdomiomis akordų slinktimis, sodrių ir skaidrių sąskambių kontrastais; instrumentuotė spalvinga ir išraiškinga.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]