Konradas Kaveckas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Konradas Kaveckas
Gimė 1905 m. lapkričio 2 d.
Tirkšliai, Mažeikių apskritis
Mirė 1996 m. lapkričio 8 d. (91 metai)
Vilnius
Tėvas Vladas Kaveckas
Sutuoktinis (-ė) Pranė Kaupelytė-Kaveckienė
Vaikai Cecilija Kaveckaitė-Jamontienė
Veikla vargonininkas, choro dirigentas, kompozitorius, kultūros veikėjas
Partija 1960 m. SSKP

Konradas Kaveckas (1905 m. lapkričio 2 d. Tirkšliuose, Mažeikių apskritis – 1996 m. lapkričio 8 d. Vilniuje) – Lietuvos vargonininkas, choro dirigentas, pedagogas, kompozitorius ir kultūros veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmasis muzikos mokytojas buvo tėvas Vladas Kaveckas – vargonininkas, mokytojas ir chorvedys, mokęsis pas Rudolfą Lymaną Rokiškio vargonininkų mokykloje ir Kaune pas Juozą Naujalį. Vargonininkavo, mokytojavo ir vadovavo chorams Tirkšliuose, Kaišiadoryse ir kitur.

Konradas Kaveckas mokėsi Tirkšlių pradžios mokykloje (rusų kalba), vėliau – Kaišiadoryse. 1918 m. išvyko į Mažeikių gimnaziją, kur muzikos ir chorinio dainavimo mokėsi pas Karolį Pukevičių – J. Naujalio mokinį. 1922 m. baigęs keturias gimnazijos klases, pradėjo mokytis Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje. Čia muziką ir dainavimą dėstė žinomi pedagogai Julius Štarka ir Vincas Bacevičius. Kai gimnazijos choras ruošėsi koncertuoti Rygoje, V. Bacevičius pasiūlė, kad chorui diriguotų K. Kaveckas. O mokydamasis aštuntoje klasėje, jis pats suorganizavo abiturientų chorą ir jam parašė pirmąją savo dainą.

19231929 m. Kauno muzikos mokykloje pas Liudmilą Keželytę mokėsi skambinti fortepijonu, vėliau – pas J. Naujalį vargonauti, Juozą Gruodį – specialiosios harmonijos ir kompozicijos, pas J. Štarką – chorvedybos. 1926 m. baigęs gimnaziją, įstojo į Lietuvos universitetą studijuoti pedagogikos, ten gavo ir vargonininko-chorvedžio vietą. Vienus metus dirbo Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazijoje, kur subūrė didelį moksleivių chorą ir jį parengė mokyklos 10-mečio jubiliejui. Per atostogas Kaišiadoryse suorganizavo 50 dalyvių chorą, surengė keletą koncertų. 1929–1933 m. Paryžiaus muzikos mokykloje Schola Cantorum ir École Normale de Musique studijavo vargonų mokslą pas garsųjį vargonų virtuozą prof. M. Duprė, dirigavimą ir kompoziciją pas V. D’Endy. Muzikos teorijos ir istorijos paskaitų klausėsi Sorbonos universitete, o Šv. Grigaliaus institute studijavo grigališkąjį choralą. Paryžiuje suorganizavo lietuvių studentų ir darbininkų chorą, dalyvavo tautinėje šventėje Paryžiuje, koncertavo Grenoblyje, Lione, Nicoje ir Monake.

Grįžęs į Lietuvą, buvo pašauktas į karo tarnybą – tarnavo antrajame pėstininkų pulke, dirbo kuopos raštininku ir vadovavo karių chorui. Po karo prievolės aktyviai įsitraukė į muzikinį gyvenimą. 19301940 m. vadovavo Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentų mišriajam chorui, kuris koncertavo ne tik Lietuvoje, bet ir Rygoje (1935 m.), Stokholme (1936 m.), Paryžiuje (1937 m.) ir Prahoje (1938 m.). Kartu dirbo ir Kauno arkikatedros bazilikos vargonininku, rengė vargonų muzikos rečitalius, dėstė vargonavimą ir chorvedybą Elenos Laumenskienės liaudies konservatorijoje, vadovavo Šv. Cecilijos vargonininkų-chorvedžių kursams. 19331934 m. redagavo Šv. Cecilijos draugijos žurnalą „Vargonininkas“. Daug metų buvo Lietuvos muzikų draugijos valdybos narys, vadovavo vargonininkų sekcijai, organizavo vargonininkų kursus ir juose dėstė. 1939 m. vasario 6 d. Lietuvos muzikų draugijos suvažiavime išrinktas Centro valdybos pirmuoju sekretoriumi, suvažiavime skaitė paskaitą „Lietuvių muzikos ugdymas“, buvo išrinktas į žurnalo „Muzikos barai“ redakcinę komisiją.

1939 m. Lietuvai atgavus Vilnių, senojo universiteto studentų chorui vadovauti buvo pakviestas K. Kaveckas. Per trumpą laiką į chorą susirinko apie 100 merginų ir vaikinų, išmoko nemaža lietuvių kompozitorių dainų ir surengė keletą koncertų vilniečiams. Koncertuose dalyvaudavo ir Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentų choras, kuriam irgi vadovavo K. Kaveckas. 1940 m. kovo 2 d. Vilniuje vykusiame Lietuvos muzikų draugijos paskutiniame suvažiavime K. Kaveckas skaitė dvi paskaitas: „Muzika ir artimiausieji mūsų muzikos uždaviniai“ bei „Bažnytinės muzikos esmė ir paskirtis“. Suvažiavime koncertavo jo vadovaujamas Vilniaus universiteto (VU) studentų mišrusis choras.

1940 m. Vilniuje kartu su Jonu Bendoriumi įkūrė muzikos mokyklą, buvo mokymo dalies vedėjas, dėstytojas, 19461949 m. direktorius. Nuo 1945 m. Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos technikume direktoriaus pavaduotojas mokymo reikalams, 1945–1947 m. Dirigavimo-chorvedybos fakulteto dekanas, 1945–1948 m. Operinio parengimo ketedros vedėjas, 1948–1949 m. Chorinio ir simfoninio dirigavimo katedros vedėjas, 1949–1962 m. ir 19701972 m. LSSR konservatorijos Choro dirigavimo katedros vedėjas, dėstytojas, docentas (1947 m.), profesorius (1964 m.). Išugdė apie 70 choro dirigentų. Nuo 1948 m. Lietuvos kompozitorių sąjungos narys, ne kartą buvo renkamas į valdybą.

Profesoriaus žmona Pranė Kaupelytė-Kaveckienė (1899–1980) buvo dainininkė, chorvedė ir pedagogė, duktė Cecilija Kaveckaite-Jamontienė – pianistė ir pedagogė. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

K. Kaveckas kūrybiškai dirbo su Lietuvos valstybinės filharmonijos mišriuoju choru, kurio meno vadovas ir vyr. dirigentas buvo 1949–1962 metais. Choras parengė ne vieną solidžią koncertinę programą. Pirmą kartą pokario metais choras su solistais ir simfoniniu orkestru atliko Jozefo Haidno oratoriją „Metų laikai“, Volfgango Amadėjaus Mocarto „Requiem“, Liudviko van Bethoveno Devintąją simfoniją ir kitus kantatinio-oratorinio žanro kūrinius. Choras su pasisekimu koncertavo Maskvoje, Leningrade, Minske, Kijeve, Tbilisyje, Jerevane, Kišiniove, Rygoje, Taline, Tartu ir daugelyje Lietuvos miestų bei miestelių. Ypač sėkmingai jis (kartu su Radijo vokaliniu ansambliu) pasirodė 1954 m. Lietuvių literatūros ir meno dekadoje Maskvoje. Apie jungtinio choro koncertus ir K. Kavecką daug šiltų žodžių pasakė žymūs kompozitoriai, muzikologai ir dirigentai.

K. Kaveckas plačiai žinomas ir kaip kompozitorius. Jis – didelis choro ir solo dainos meistras. Jo kūrinių muzikinė kalba paprasta, melodinga ir nuoširdi. Ilgametis darbas su chorais nulėmė ir kūrybos pobūdį. Kas nežino giliai į širdį stringančios jo dainos „Susitikt tave norėčiau vėlei“, išpopuliarėjo ir jo sukurtosios chorams „Gimtinės daina“, „Pabaigtuvių daina“, „Žodeliai“, „Nuo Birutės kalno“, „Graži tėvyne mano", „Vilniuj žydi liepos“, „Oi tai dyvai“ ir kt. Pamėgtos ir solo dainos „Kiek daug šviesos“, „Jei tiki“, „Žuvėdros“, „Na tai kas“, „Pavasaris“, „Laukai laukeliai“, „Man su tavim gera“. Sukūrė ir kantatinio-oratorinio žanro kūrinių. Tai Mikalojaus Konstantino Čiurlionio „Jūros sonata“, chorinės siuitos „Lietuvos vaizdai“ ir „Poetų kelias“, oratorija „Metai“, chorinė baladė „Jūratė ir Kastytis“. Sukūrė giesmių, mišių, motetų, kūrinių vargonams, fortepijonui, smuikui, violončelei ir orkestrui. Muzikai gimti didelį impulsą davė ir dailės paveikslai, kuriuos kompozitorius labai mėgo.

K. Kaveckas buvo darbštus publicistas. Paskelbė daug muzikinių straipsnių ir koncertų recenzijų. Parašė biografinę apybraižą „Juozo Naujalio gyvenimas ir kūryba“ (1939 m.), sudarė tris Stasio Šimkaus chorinių dainų rinkinius „Plaukia sau laivelis“ (1961, 1965, 1966 m.), Juliaus Siniaus dainų rinkinį „Mano kraštas“ (1980 m.), dalyvavo muzikinėse laidose per radiją ir televiziją, skaitė paskaitas, surengė daug savo kūrybos autorinių ir kitų kompozitorių koncertų.

K. Kaveckas atliko didelį visuomeninį kultūrinį-muzikinį darbą. Buvo 1939 m. Kaune vykusios „Pavasario“ federacijos dainų šventės vyr. dirigentas ir rajoninių dainų švenčių dirigentas, 1946–1990 m. visų respublikinių dainų švenčių ir chorų sąskrydžių vyr. dirigentas, chorų konsultantas, meno ir repertuarinių komisijų narys, chorų apžiūrų ir konkursų žiuri pirmininkas, Baltijos respublikų studentų dainų švenčių „Gaudeamus“ vyr. dirigentas, studentų mišriųjų chorų konkursų „Juventus“ Kaune žiuri pirmininkas, muzikos mokymo įstaigų valstybinių egzaminų komisijų pirmininkas. [1]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas / Boleslovas Zubrickas. – Vilnius, 1999.
  2. http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=5290

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Konradas Kaveckas / Stasys Yla. – Vilnius: Vaga, 1981. – 132 p.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]