Rutulinių amforų kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Rutulinių amforų kultūra
3400 m. pr. m. e. – 2600 m. pr. m. e.
GlobularAmphoraPiatraNeamt.JPG
Dab. valstybės: Lenkija, Kaliningrado sritis, vakarų Ukraina, Lietuva
Ist. regionas: nuo Elbės baseino iki Dniestro ir Pruto aukštupio, šiaurėjė iki Baltijos pakrantės.
Amžius: Neolitas
Corded Ware culture.png

Rutulinių amforų kultūra – neolito amžiaus archeologinė kultūra, maždaug 3400 m. pr. m. e. – 2600 m. pr. m. e. paplitusi tarp Elbės ir Dniepro vidurupio, šiaurėje siekė Baltijos jūros pakrantę, o pietuose Dniestro ir Pruto aukštupius.[1]. Rutulinių amforų kultūra ilgą laiką buvo kildinama iš stepių zonos. Pastaraisiais metais archeolaogai linkę manyti, kad rutulinių amforų kultūra susiformavo Lenkijos teritorijoje Piltuvėlinių taurių ir Lendjelio kultūros bendruomenių gyventoje teritorijoje. Išskiriamos trys teritorinės grupės. Pagal naujausius archeologinius duomenis, vėlyvojo neolito Lietuvos teritorija gali būti įtraukta į rutulinių amforų kultūros periferinę sritį.

Charakteristika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rutulinių amforų kultūros inventoriui budingi indai: amforos duobenys ir puodai. Keramikos ornamentika nesudėtinga. Iš titnaginų dirbinių daugiausiai randama keturkampio skersinio pjūvio nežymiai platėjančiais ašmenimis ir šlifuotu paviršiumi kirvių. Rutulinių amforų gyventojai labai mėgo gintarinius dirbinius. Bendruomenės ekonominį pagrindą sudarė pusiau klajoklinė gyvulinkystė, dėlto nesivertė žemdirbyste.

Viena išraiškingiausių rutulinių amforų kultūros gyvenviečių yra Jaros I-oji gyvenvietė (Anykščių r.).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos archeologija I tomas. Akmens amžius. A. Girininkas 2009. 176-182 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]