Miško gaisras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Miško gaisras

Miško gaisras – nekontroliuojamas degių medžiagų degimas mišku apaugusiuose ir neapaugusiuose miško plotuose. Skirstomi į antžeminius, kai dega miško paklotė, trakas, viršūninius, kai dega ir medžių lajos, bei požeminius, kai dega durpingas dirvožemio sluoksnis. Kyla dėl žaibo išlydžio, neatsargios žmogaus veiklos (pernykštės žolės, laužų deginimo, nuorūkų, šiukšlių, kibirkščių vykdant miškotvarkos darbus). Nuo miško gaisrų ypač kenčia regionai, su ilgais sausringais laikotarpiais: Australija, Pietų Europa, Vakarų, vidurio JAV. Miško gaisras sukelia miško želdinių žūtį. Buvusioje gaisravietėje pirmiausia suveši pionieriniai augalai – įvairūs krūmokšniai, piktžolės, vėliau pradeda augti smulkūs medžiai.

Didžiausia tikimybė kilti miškų gaisrams susidaro dėl užsitęsusios sausros, kai atsiranda daugiausiai degiųjų medžiagų. Kilti gaisrams padeda aukšta aplinkos temperatūra, intensyvi saulės spinduliuotė, neatsargi žmonių veikla gamtoje (miškotvarka, poilsiavimas). Didelę įtaka miškų gaisringumui turi kritulių trūkumas, oro temperatūra ir drėgmė, vėjo stiprumas. Esant šioms palankioms sąlygoms, miškų gaisringumas yra gana didelis. Pievose, pamiškėse ir miškuose esanti žolė būna išdžiuvusi, spygliuočių jaunuolynai tampa palankūs degti. Nuo mažiausios kibirkšties gali užsiliepsnoti pievos, miško paklotė, o nuo jų ir miškas.

Pagal ugnies plitimo pobūdį gaisrai skirstomi į požeminius, žemutinius ir viršūninius. Požeminis miško gaisras vyksta durpingame dirvožemyje arba susidariusiame gana dideliame (apie 20 cm) sudžiuvusių medžių lapų sluoksnyje. Požeminio gaisro plitimo greitis yra mažas, iki kelių metrų per parą. Degančios durpės paprastai išskiria labai didelį kiekį dūmų. Išdegus durpėms, degimas nutrūksta ties mineraliniu arba drėgmės prisotintu (drėgmė didesnė kaip 70 %) sluoksniu, kur degimas neįmanomas. Požeminį gaisrą sudėtinga likviduoti, nes susidaro daug atskirų gaisro židinių.

Žemutinio gaisro atveju ugnis plinta žemės paviršiumi, dega nukritusios šakos, lapai, spygliai, samanos. Žemutinių gaisrų greitis prieš vėją yra 6–10 kartų mažesnis negu pavėjui. Dažnai žemutinis gaisro tąsa būna viršūninis gaisras, ypač kai pučia stiprus vėjas (6 m/s). Žemutinė ugnis greičiau persimeta į lajas jaunuolynuose. Viršūniniai gaisrai būdingi kalnuotose vietovėse. Stiprus vėjas išnešioja degančias šakas, kitus smulkius degančius elementus ir žarijas, sukeliančius naujų gaisrų židinių dideliu atstumu nuo pagrindinio gaisro. Tokiu būdu ugnis gali persimesti per upes, kelius, nemiškingus plotus. Viršūninio gaisro metu išskiriama daug šilumos, aukštai kyla liepsnos. Susidarančioje konvekcinėje oro srautų kolonoje kyla gana stiprus vertikalus srautas, kuris gali pakelti degančias šakas ar net didesnius nuodėgulius.

Kartais vienintelis būdas kovoti su miške arba stepėje įsiplieskusia ugnimi – padegti mišką ar stepę iš priešingos pusės. Naujoji liepsna eina priešais jau degančią ugnies jūrą ir, naikindama degamąją medžiagą, atima ugniai „maistą“; susitikusios, abi ugnies sienos tuojau gęsta, tartum surydamos viena kitą. Oras, įkaitęs virš ugnies jūros, darosi lengvesnis ir yra išstumiamas iš visų pusių plaukiančio gryno oro, kuris liepsnos dar nebuvo paliestas. Todėl, arti ugnies ribų nusistoja oro traukimas liepsnos kryptimi. Uždegti pasitinkančią ugnį reikia tuo momentu, kai gaisras priartėja tiek, jog yra juntamas oro traukimas.

Su miško gaisrais kovojama įrengiant gaisrų stebėjimo bokštus. Iš jų stebima didelė teritorija, be to, galima tiksliai nustatyti gaisrų kilimo vietą. Priešgaisrinio bokšto viršuje būna sumontuota stebėtojo kabina. Daugumos jų aukštis – 30–40 m . Tradiciniuose bokštuose ekstremalų stebėtojų darbą pakeičia įrengtos vaizdo kameros, daug kartų priartindamos stebimus vaizdus. Naudojamos vienos naujausių gaisrų sekimo sistemų, aplinkos stebėjimo jutikliai, valdomi iš vieno stebinčio operatoriaus darbo vietos, dūmai atpažįstami už 30–40 km, o iš vieno bokšto galima aprėpti iki 4–5 tūkst. kv. km teritoriją.

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje miško gaisrai daugiausia kyla vėlyvą pavasarį ir vasarą, dažniausiai spygliuočių jaunuolynuose. Sausringu laikotarpiu hidrometeorologijos tarnybos skelbia gaisringumo prognozes. Esant aukščiausiai gaisringumo kategorijai uždraudžiamas lankymasis miškuose, iš stebėjimo bokštų stebimi miškai. Miškų urėdijose yra apie 120 gaisrų stebėjimo punktų (bokštų arba vaizdo kamerų). Kaip profilaktinės priemonės įrengiami priešgaisriniai barjerai, mineralizuotos juostos, išvalomos priešgaisrinės kvartalinės linijos, tiesiami priešgaisriniai keliai, valomi privažiavimai prie vandens telkinių[1].

Lietuvos miškams būdingas didelis gamtinis degumas. Jie skirstomi į tris degumo klases: I – aukšto (38 % visų miškų), II – vidutinio (22 % visų miškų) ir III – žemo (40 % visų miškų) gamtinio degumo miškus. Degiausi miškai yra I degumo klasės, juose gaisrams kilti ir išplisti sąlygos yra palankiausios. Šiems miškams priskiriami spygliuočių jaunuolynai iki 40 metų amžiaus, augantys sausose augavietėse, pušynai ir eglynai, augantys sausose nederlingose augavietėse. Per visą gaisrų pavojaus sezoną galimi žemutiniai ir viršūniniai gaisrai.

Spygliuočių jaunuolynai iki 40 metų amžiaus, augantys šlapiose augavietėse, pušynai ir eglynai, augantys sausose ir derlingose augavietėse, ir lapuočių medynai, augantys sausose nederlingose vietose, priskiriami II degumo klasei. Tokių miškų gaisringumas palyginti didelis, ypač susiklosčius palankioms gaisrams kilti sąlygoms, pvz. užsitęsus sausam sezonui. Dažniausiai kyla žemutiniai gaisrai. Spygliuočių miškuose galimi viršūniniai gaisrai, išdžiuvusiose vietose – požeminiai (durpynų) gaisrai.

Kiti medynai – lapuočių miškas, įvairių tipų augalai – priskiriami III degumo klasei. Tai įvairūs medynai, augantys užmirkusiuose ir pelkiniuose dirvožemiuose. Užsitęsusios sausros sąlygomis juose galimi žemutiniai ir durpiniai požeminiai gaisrai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Miško gaisras. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. 122 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka