Neapolio karalystė

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Regnum Neapolitanum Regno di Napoli Neapolio karalystė
Aragono karūnos dalis (1442–1555) Ispanijos imperijos dalis (1555–1714, 1735–1806) Habsburgų monarchijos dalis (1714–1735) Prancūzijos imperijos dalis (1806-1816)
← 1284 – 1816 →
Vėliava Herbas
Location of
Sostinė	Neapolis
Kalbos	italų; lotynų
Valdymo forma	karalystė
Era	Naujieji laikai

Neapolio karalystė (lot. Regnum Neapolitanum, it. Regno di Napoli) – neoficialus valstybės, egzistavusios Pietų Italijoje 1282–1816 m. pavadinimas. Oficialiai ši karalystė buvo vadinama Sicilijos karalyste, o tam, kad atskirti nuo kitos tuo pat metu tuo pat vardu egzistavusios valstybės, buvo įvardijama Sicilijos karalyste iki Faro (lot. Regnum Siciliae citra Farum). Kartais ji dar neoficialiai buvo vadinama Apulijos karalyste (it. Regno di Pulia).

Ši karalystė valdė visą pietinę Apeninių pusiasalio dalį. Per visą savo egzistavimo laiką Neapolio karalystė buvo sudėtinė kitų monarchijų dalis. Didžiąją dalį istorijos ji priklausė Ispanijos Karūnai.

Raida

Nuo XII a. pietinė Italija buvo valdoma kartu su Sicilijos sala kaip viena Sicilijos karalystė su sostine Palermo mieste. Nuo 1266 m. valdžią šioje karalystėje paėmė Anžu dinastija iš Prancūzijos, tuo metu Europoje kūrusi savo dinastinę monarchiją. Šios dinastijos valdovai perkėlė karalystės sostinę į Neapolį.

1284 m. Sicilijoje įvykus perversmui, vadinamam Sicilijos mišparais, Sicilijos sala sukilo prieš Karolį I Anžu, atsiskyrė nuo likusios karalystės dalies ir pasikvietė valdyti Petrą III Aragonietį iš Aragono karalystės. Nepaisant to, Anžu valdžioje likusi dalis (visa pietinė Italija) ir toliau oficialiai tituluota Sicilijos karalyste, nors neformaliai vadinta Neapolio karalyste.

Anžu valdžia Neapolyje buvo netvirta, nes nuolat konkuravo dvi dinastinės linijos, kas neleido pasiekti politinio stabilumo. Į šalį kelis kartus įsiveržė ir vengriškosios Anžu dinastinės atšakos karalius Liudvikas Didysis. Be to, ilgą laiką tęsėsi karas su Aragonu. Nors Renė Anžu kuriam laikui 1435–1442 m. sugebėjo sutaikyti skirtingas giminės atšakas, Aragono karalius Alfonsas V nukariavo pietinę Italiją ir prisijungė prie savo karūnos.

Nors tokiu būdu tiek Neapolis, tiek Sicilija atsidūrė tos pačios karalystės sudėtyje, abi dalys ir toliau buvo valdomos atskirai.

Po to, kai Neapolis atiteko Aragono karūnai, Prancūzija irgi pareiškė savo teises į šią karalystę.

1494 m. kilęs konfliktas išprovokavo Italijos karus, kurių metu ispanams galutinai pavyko įsitvirtinti pietinėje Italijoje ir išvyti iš čia prancūzus. Galutinai savo interesų Italijoje Prancūzija atsisakė tik 1559 m., ir Neapolio karalystė liko Ispanijos karūnoje.

Pasibaigus aragonietiškai Trastamarų dinastijai, nuo 1516 m. Neapolio karalystę toliau valdė Ispanijos Habsburgai. 1714 m., po Ispanijos įpėdinystės karo, Neapolyje įsitvirtino Karolis VI iš austriškosios Habsburgų atšakos. Tačiau jau 1735 m. į Neapolio sostą pasodintas Ispanijos karaliaus (Burbonų dinastijos) sūnus Karolis, kuris sugrąžino Neapolį į Ispanijos kontrolę.

1799 m. Neapolyje įvykusi revoliucija nuvertė karaliaus Ferdinando valdžią ir paskelbė Partenopės Respubliką, tačiau tais pačiais metais Burbonai buvo sugrąžinti. Dar po 7 metų Napoleonas nukariavo pietinę Italiją ir Neapolio karaliumi padarė savo brolį Juozapą, o vėliau – savo svainį Joachim Murat. 1815 m. šis pralaimėjo karus ir buvo nužudytas. Karalius Ferdinandas buvo sugrąžintas į sostą, o 1816 m. Neapolio ir Sicilijos karalystės sujungtos į vieną – Abiejų Sicilijų karalystę.

Teritorija

Neapolio karalystės provincijos

Neapolio karalystė didžiąją dalį savo istorijos išlaikė teritorijas Apeninų pusiasalio pietinėje dalyje. Ji apėmė šiuos dabartinius Italijos regionus: Kampaniją, Molizę, Abrucus, Apuliją, Bazilikatą ir Kalabriją bei Lacijaus pietinę dalį.

Ši teritorija buvo administruojama suskirsčius į 12 provincijų.

Atskirais laikotarpiais karalystė valdė ir teritorijas į šiaurę nuo savo pagrindinių valdų. Pvz. trumpu laikotarpiu tarp 1408 ir 1414 m. Vladislovas I buvo užėmęs visą Lacijų (su Romos miestu), Markę ir Umbriją. Nuo 1557 m. jai taip pat priklausė nedidelis eksklavas - 300 kv. km. teritorija Toskanos pajūryje Prezidis. Ši savotiška kolonija Neapolio valdžioje išliko iki 1800 m., kada buvo perduota Prancūzijai.

Taip pat skaitykite

Sąrašas:Neapolio karaliai

Literatūra

• Musto, Ronald G. (2013). Medieval Naples: A Documentary History 400–1400. New York: Italica Press. ISBN 9781599102474. OCLC 810773043.
• Porter, Jeanne Chenault (2000). Baroque Naples: A Documentary History 1600–1800. New York: Italica Press. ISBN 9780934977524. OCLC 43167960.
• Santore, John (2001). Modern Naples: A Documentary History 1799–1999. New York: Italica Press. pp. 1–186. ISBN 9780934977531. OCLC 45087196.