Italijos karalystė (viduramžiai)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
lot. Regnum Italiae
Rytų Frankų karalystė
Frankų imperijos sub-karalystė (iki 888)
Šventosios Romos imperijos karalystė (nuo 962)
Blank.png
774 – 1806 Blank.png
Location of
Italijos karalystė (rausva) 855 m.
Sostinė Pavija
Kalbos Lotynų kalba
Valdymo forma monarchija
Italijos karaliai
 781-810 (pirmas atskiras) Pepinas Longobardas
 1792-1806 Imperatorius Pranciškus II
Era Viduramžiai
 - Prijungimas prie Frankų imperijos 774
 - Šventosios Romos imperijos žlugimas 1806 m.

Italijos karalystė − istorinė karalystė, egzistavusi dabartinėje šiaurės Italijoje 774−1806 m. Didžiumą savo istorijos ji sudarė dalį didesnės imperijos. Ankstyvuoju laikotarpiu ji buvo valdoma kaip viena Frankų imperijos dalių, po 888 m. tapo suvereni (nors nominaliai išliko imperijos dalimi), o nuo 962 m. tapo Šventosios Romos imperijos dalimi. Tuo metu jai dar prigijo pavadinimas Imperinė Italija (vok. Reichsitalien)

Raida[taisyti | redaguoti kodą]

Karolingų valda[taisyti | redaguoti kodą]

Iki 774 m. būsimosios Italijos karalystės teritorijas valdė Langobardų karalystė, kurios valdovai kartais tituluodavosi Italijos karaliais. 774 m. po Pavijos apgulties, Langobardų teritorijas užėmė Karolis Didysis, kuris prie savo titulų prisidėjo Italijos karaliaus titulą. Karalystės teritorijos išlaikytos, o 781 m. ją kaip atskirą valdą Karolis atidavė savo sūnui Pepinui Langobardui, kuris pradėjo atskirą Italijos Karolingų atšaką. Po jo mirties 810 m. sostą paveldėjo jo nesantuokinis sūnus Bernardas.

Po to, kai išaiškintas Bernardo sąmokslas prieš imperatorių Liudviką Pamaldujį, 818 m. jis buvo apakintas ir mirė skausmuose. Ketverius metus karalystė liko be karaliaus, kol 822 m. Liudvikas į sostą paskyrė sūnų Lotaras I. Po 843 m. Verdeno sutarties šis prie Italijos prijungė dideles valdas šiaurėje, suformuodamas Vidurio Frankų karalystę). Bet mirdamas vėl jas padalino, 855 m. Italiją kaip atskirą valdą palikdamas savo sūnui Liudvikui II. Tiek Lotaras, tiek Liudvikas buvo paskelbti imperatoriais, kas padarė Italijos sostą prestižiniu.

875 m. Liudvikui mirus ir nepalikus sūnaus, dėl Italijos sosto susikovė Vakarų Frankų karalystė ir Rytų Frankų karalystė. Pergalę šventė Vakarų frankų karalius Karolis Plikasis, tačiau šiam mirus 877 m., Italijos sostą užėmė Rytų Frankų karalius Karlomanas. Šis 779 m. paliko Italijos sostą savo broliui Karoliui Storajam.

Po Karolio III mirties 887 m. atsirado daug pretendentų į Italijos sostą. Iki X a. vidurio čia karalių kaita buvo ypač chaotiška, o vienu vienu metu karaliais skelbdavosi net trys asmenys. Ši kaita žymėjo stiprėjantį feodalizmą ir stipriausių giminių siekimą įsitvirtinti valdžioje. Tarp tų giminių buvo Friulio bei Spoleto didikai, Ivrėjos Anskaridai, Burgundijos Velfai, Provanso Bosonidai, Rytų Frankų karaliai. Dauguma jų trumpam sugebėdavo paimti Imperatoriaus titulą.

Šventosios Romos imperijos valda[taisyti | redaguoti kodą]

951 m. Rytų Frankų karalius Otonas Didysis užėmė Italiją ir titulavosi jos karaliumi. Tuo metu valdę Anskaridai Berengeris II ir Adalbertas tapo jo vasalais, bet išlaikė karalių titulą iki 963 m. 962 m. Otonui tapus Šventosios Romos imperijos imperatoriumi, Italija galutinai inkorporuota į imperiją, o jos karaliais paprastai karūnuodavosi imperatoriai. Tapo tradicija iš pradžių karūnuotis Italijos geležine karūna prieš karūnavimą imperatoriumi Romoje. Todėl Italijos karaliaus titulas buvo daugiau formalus, egzistavo ilgi tarpuvaldžiai nuo buvusio karaliaus mirties iki naujo karaliaus karūnavimo.

Kadangi visi tituluotieji karaliai rezidavo Vokietijos karalystėje, jie mažai rūpinosi Italijos valdomis. Tai leido stiprėti vietos kunigaikščiams, Popiežiaus giminaičiams, o ypač miestams, kurie siekė savivaldos. Todėl kuomet XII a. Imperatoriai (Hohenštaufenai) pabandė susigrąžinti realias pozicijas užmirštose Italijos karalystės teritorijose, tai sukėlė ilgus karus su miestiečiais (ypač Lombardų lyga) ir popiežiaus šalininkais (gvelfais). Tai lėmė daugybės nepriklausomų teritorijų Italijos karalystėje (Popiežiaus valstybės, Venecijos respublikos ir kitų) susiformavimą ir karalystės valdų mažėjimą.

Nominalios Italijos karalystės likučiai XVIII a. pab.

Nuo XIV a. imperatoriai siekė išlaikyti savo minimalias pozicijas Italijoje kišdamiesi į atskirų kunigaikštysčių reikalus ir remdami jose sau palankias didikų gimines. Tarp jų buvo Viskončiai, Gonzagos, Este, Medičiai, Sforcos. XV a. Imperatorius Karolis V įtvirtino valdžią Italijos karalystės teritorijose, tačiau dauguma tų valdų perėjo Ispanijos karalystės priklausomybėn po jo mirties. Nuo XVI a. Italijos karalystės terminas tebuvo tik teorinis. Formaliai karalystė vis dar buvo viena iš keturių pagrindinių valdų Imperijoje (kitos valdos buvo Vokietijos karalystė, Čekijos karūnos žemės ir Šveicarijos konfederacija), tačiau skirtingai nei Vokietijos karalystėje, čia nebuvo bandymų atlikti administracines reformas ar stiprinti centrinę valdžią.

1805 m. buvo atgaivinta Italijos karalystės egzistencija, kuomet Napoleonas I po daugybės amžių pertraukos Milane karūnavosi Italijos karaliumi ir sukūrė Italijos karalystę.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]