Jūrinės respublikos

Jūrinės respublikos (it. Repubbliche Marinare) – bendras keturių svarbių viduramžių miestų valstybių Apeninų pusiasalyje ir Dalmatijos pakrantėje pavadinimas. Tradiciškai šiai grupei priskiriamos Amalfio, Pizos, Genujos ir Venecijos respublikos. Šios valstybės varžėsi viena su kita tiek karinėje, tiek komercinėje sferose.

Italijos karo laivų lavagalio vėliava, kurią sudaro keturių Jūrinių respublikų vėliavų kompozicija. Nuo viršutinio kairiojo kampo pagal laikrodžio rodyklę: Venecijos respublikos, Genujos respublikos, Pizos respublikos, Amalfio respublikos.

XI amžiuje: jūrinės respublikos.
Venezia = Venecija; Genova = Genuja; Amalfi=Amalfis; Pisa=Piza; Ancona=Ankona; Ragusa=Raguzos

X–XIII a. šie miestai pasistatė didelius laivynus, kurie tiek gynė juos pačius, tiek gynė ir plėtė jų prekybinius maršrutus Viduržemio jūroje. Konkuruojančios respublikos dalyvavo įvairiose sąjungose su kitomis valstybėmis ir tarpusavyje.
Jų laivynai buvo svarbūs Kryžiaus žygiuose.

Tradicinės keturios respublikos paprastai pateikiamos būtent tokia tvarka, kuri atspindi jų klestėjimo laikų seką. T.y., Amalfio respublika klestėjo IX–XI a., o Venecijos – XII–XVII a. Tačiau iš tikrųjų regione buvo ir daugiau jūrinių respublikų, tik jos mažiau žinomos, nebuvo tokios galingos. Tai Gaetos (Gaeta), Ankonos (Ancona), respublikos Apeninų pusiasalyje ir Ragūzos bei Zadaro respublikos Dalmatijoje. Pvz., Gaetos respublikos laivynas 845 m. užtikrino popiežiaus jėgų pergalę prieš saracėnus Ostijos mūšyje.

Visos jūrinės respublikos priskiriamos miestams valstybėms. Jų valdymo sistemos buvo panašios, jose didelę įtaką turėjo pirkliai, jų giminės.

Jūrinės respublikos buvo giliai įtrauktos į Kryžiaus žygius, tiekė jiems paramą, bet savo ruožtu naudojosi politinėmis ir prekybinėmis galimybėmis, kurios atsivėrė tų žygių metu. Pvz., Ketvirtuoju kryžiaus žygiu, skirtu išlaisvinti Jeruzalę, iš tikrųjų pasinaudojo Venecija, kad sunaikinti savo varžovus Zadaro respubliką ir Konstantinopolį.

Jūrinės respublikos savo klestėjimo laikais valdė įvairias žemes skirtingose užjūrio vietose – daugelį Viduržemio jūros salų (pvz., Sardiniją, Korsiką), Adrijos ir Egėjo jūrų pakrantėse, Juodojoje jūroje (Krymas), komercines kolonijas Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje.