Ravenos egzarchatas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Ravenos egzarchatas
Εξαρχάτο της Ραβέννας
Blank.png
584 – 751 Blank.png
Exarchate of Ravenna 600 AD.png
Valstybė: Bizantijos imperija
Administracinis centras: Ravena

Ravenos egzarchatas (gr. Εξαρχάτο της Ραβέννας, lot. Exarchatus Ravennatis) – Bizantijos administracinis vienetas dabartinės Italijos teritorijose. Egzistavo 584–751 m. Tai buvo vienas iš dviejų imperijos egzarchatų. Kitas buvo Afrikos egzarchatas.

Raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valdant Justinianui I Bizantija nukariavo dideles teritorijas iš Ostgotų karalystės ir taip „susigrąžino“ Italiją į romėnų valdžią. 540 m. generolas Belizarijus užėmė Raveną, kuri de facto tapo valdų Italijoje sostine. Tuo metu egzarchatas dar nebuvo įkurtas oficialiai, o išlaikyta Romos provincijų sistema.

568 m. šias valdas užpuolė langobardai, kurie iki 573 m. patyrė žymių laimėjimų prieš romėnus ir sugebėjo užkariauti didžiąją dalį Apeninų pusiasalio, taip sukurdami Langobardų karalystę. Jie įsitvirtino Pavijoje ir įkūrė daug smulkių hercogysčių, vienijamų bendro valdovo. Imperatorius Justinas II 576 m. nesėkmingai bandė atkovoti prarastas pozicijas. Galiausiai Bizantijos kontrolėje likusios valdos buvo reorganizuotos į egzarchatą. Salos egzarchatui priskiriamos nebuvo: Sicilija buvo administruojama atskirai, o Sardinija ir Korsika – kaip Afrikos egzarchato dalis.

Egzarchatą sudarė visame Apeninų pusiasalyje pabirusios teritorijos. Jų pagrindinė dalis buvo aplink sostinę Raveną ir tiesiogiai kontroliavo pajūrio ruožą tarp Po upės šiaurėje ir Marekio pietuose. Ravenoje rezidavo egzarchas, pagrindinis Konstantinopolio vietininkas Italijoje.

Visos kitos teritorijos buvo organizuotos kaip eparchijos, ir jas sudarė vasaliteto principais su Ravena susiję hercogystės (gr. Δουκάτον), išreiškę savo lojalumą Bizantijai. Svarbiausios iš jų buvo Venecija, Pentapolis, Perudža, Roma, Neapolis ir Kalabrija.

Santykiai tarp šių atskirų dalių nebuvo harmoningi. Ypač sudėtingi jie buvo tarp Ravenos egzarchų ir Romoje rezidavusių popiežių. Romos aristokratija nesijautė laiminga valdoma „svetimšalių“ egzarchų, o įtampą dar labiau didino religiniai disputai. Galiausiai popiežiai 727 m. pasiskelbė nepriklausomi dėl nesutarimo ikonoklazmo klausimu, ir Roma atsiskyrė nuo Egzarchato (tai davė pradžią Popiežiaus valstybei). Į popiežiaus pusę perėjo kelios kitos hercogystės, pvz., Neapolis.

Be vidinių įtampų nuolat egzistavo ir išorinė grėsmė, mat Langobardų karalystė nuolat kovojo su Bizantija ir siekė perimti jos kontroliuojamas dalis. Ypač aktuali langobardams buvo Egzarchato kontroliuojama juosta, kuri skyrė Didžiąją (šiaurinę) ir Mažąją (pietinę) Langobardijas. VIII a. labgobardams pasisekė nukariauti Perudžą, o 751 m. paimti Raveną. Nužudžius egzarchą Eutichijų, egzarchatas buvo panaikintas.

Vienintelė iš egzarchato likusi Bizantijai teritorija buvo Kalabrija, kuri 965 m. buvo reorganizuota kaip Italijos katepanatas.

Ravenos egzarchai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Italija-orn.png
Italijos istorija
Senovės Romos istorija
Šiaurė Pietūs
Ostgotų karalystė
Bizantijos imperija (Ravena)
Langobardų karalystė:
D. Lombardija Beneventas
Frankų imperija
Šventoji Romos imperija (Italija) Bizantijos imperija (Italija)
Apulija ir Kalabrija
Jūrinės respublikos, Sicilijos karalystė
Popiežiaus valstybė Neapolio karalystė
Prancūzijos imperija
Italijos suvienijimas: Abiejų Sicilijų karalystė
Sardinijos karalystė
Italijos karalystė
Italijos fašizmas
Italijos Respublika
Susijusių šalių istorijos:
Sardinijos, Sicilijos