Benevento kunigaikštystė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Italijos valstybės apie 1000 m. Viena jų – Benevento kunigaikštystė.

Benevento kunigaikštystė – piečiausia lombardų kunigaikštystė viduramžių Italijoje. Pavadinimas kilo nuo Benevento miesto Mezogiorno srityje. Kunigaikštystė priklausė popiežiaus Ducatus Romanus („Romos kunigaikštystei“), kuri atskyrė ją nuo likusios lombardų Italijos, bet faktiškai buvo nepriklausoma. Tik valdant Grimoaldui I Beneventiečiui ir Liutprandui Lombardui ir po jo valdžiusiems karaliams ryšiai tarp kunigaikštystės ir karalystės sustiprėjo. Žlugus lombardų karalystei, Benevento kunigaikštystė liko vienintelė jų valdoma sritis ir išliko de facto nepriklausoma beveik 300 metų, nors buvo padalinta 849 m.

Paulius Deakonas Beneventą vadino „Samnitų kunigaikštyste“, nes kadaise jie gyveno toje teritorijoje.[1]

Įkūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tikslios kunigaikštystės įkūrimo aplinkybės nežinomos. Kai kurie mokslininkai teigia, kad lombardai buvo Pietų Italijoje dar prieš visiškai užkariaujant Po slėnį. Tokiu atveju Benevento kunigaikštystė buvo įkurta 571 m. Lombardai galėjo atvykti vėliau, 590 m. Bet kokiu atveju pirmasis kunigaikštis buvo Zotonas, Kampanijos pakrantėje išsilaipinusių karių vadas. Iš pradžių nepriklausomas jis vėliau turėjo paklusti karaliaus valdžiai šiaurėje. Jo įpėdiniu tapo sūnėnas Arechis ir paveldimumo principu kunigaikštystė buvo valdoma iki žlugimo.

Lombardų kunigaikštystės Lombardų karalystėje iš esmės buvo nepriklausomos, nors jų gyventojai turėjo bendrus papročius ir kalbą, o kunigaikščiai giminiavosi su lombardų karaliais. Be to, didelė teritorija, priklausanti Romai ir Ravenai, skyrė Benevento kunigaikštystę nuo lombardų karalių Pavijoje. Taip pat atsirado kultūrinė autonomija: vietinis Benevento choralas išsilaikė iki XI a., kai jį pakeitė Grigališkasis choralas. Benevento raštas buvo naudojamas užrašyti lotynų kalbai. Paulius Dekonas atvyko į Benevento kunigaikštystę kaip Pavijos princesės, kunigaikščio žmonos, palydovas. Įsikūręs Monte Cassino vienuolyne jis parašė Romos ir lombardų istorijas.

Plėtra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Zotono įpėdiniai išplėtė kunigaikštystės teritoriją užkariaudami Bizantijos valdas. Arechis iš Friulio kunigakštystės užėmė Krotonę ir Kapują, nusiaubė Amalfį, bet nesugebėjo užimti Neapolio. Po jo valdymo Bizantijai priklausė tik Neapolis, Amalfis, Gaeta, Sorentas, Kalabrija ir Apulijos uostai (Baris, Brindizis, Otrantas ir kiti). 662 m. kunigaikštis Grimoaldas I, valdęs nuo 647 m., išvyko į šiaurę padėti karaliui Godepertui kovoti su broliu Perktaritu, kuris dalijosi karaliaus titulu, bet nužudė juos abu ir užėmė Paviją. Tapęs karaliumi Grimoaldas I bandė vėl arijonizmą padaryti lombardų religija, nors anksčiau valdęs Aripertas I atvertė juos į katalikybę. Nepaisant to, arijonizmas nyko kunigaikštystėje kaip ir skirtumas tarp lombardų ir graikiškai ar lotyniškai kalbančių pavaldinių. 663 m. Bizantijos imperatorius Konstantas II apgulė Beneventą išsilaipinęs Tarante, nes norėjo atgauti Pietų Italiją. Kunigaikštis Romualdas I narsiai gynė miestą ir imperatorius atsitraukė į Neapolį, bijodamas jo tėvo Grimoaldo atvykimo. Romualdas pastojo bizantiečiams kelią ties Forinu tarp Avelino ir Sarento ir sunaikino jų armiją. Taikos sutartis tarp Bizantijos ir kunigaikštystės buvo pasirašyta 680 m.

Per kitus dešimtmečius Benevento kunigaikštystė užėmė keletą Bizantijos teritorijų, bet pagrindiniu jos priešu tapo Lombardų karalystė šiaurėje. Karalius Liutprandas kelis kartus bandė kunigaikščiais padaryti savo kandidatus. Jo įpėdinis Ratchis paskelbė Benevento ir Spoleto kunigaikštystes užsienio valstybėmis, kur buvo uždrausta keliauti be karaliaus leidimo.

Secundum Ticinum[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Adelchis, iš XI a. Codex legum Langobardorum

758 m. Lombardų karalius Desiderijus trumpam buvo užėmęs Spoletą ir Beneventą. Kai Karolis Didysis užėmė lombardų karalystę 774 m., kunigaikštis Arechis II bandė išlaikyti karališką išdidumą paskelbdamas Beneventą antrąja antraja Pavija (Secundum Ticinum). Matydamas, kad tai nepraktiška ir pritrauks frankų dėmesį, jis nusprendė nesiskelbti ne karaliumi, o princu (princeps). 787 m. Karolis Didysis apgulė Salerną ir privertė Benevento kunigaikštystę pripažinti frankų valdžią. Tuo metu Beneventas kronikose buvo vadinamas „Pavijos dvyne“ (Ticinum geminum). Arechis išplėtė romėnišką miestą ir savo rūmus kaip bizantiečiai sujungė su nacionaline bažnyčia Šv. Sofija.

788 m. į Beneventą įsiveržė Desiderijaus sūnaus Adelchio, kuris pabėgo į Konstantinopolį, vadovaujami bizantiečiai. Jam sutrukdė Arechio sūnus Grimoaldas III, iš dalies pripažinęs frankų valdžią. Frankai padėjo išvyti Adelchį, bet užpuolė kelis kartus Beneventą, prie Spoleto prijungė Kjetį. 814 m. Grimoaldas IV užsiminė apie nuolankumą ir duoklę Liudvikui Pamaldžiajam, o jo įpėdinis Sikonas pasielgė taip pat. Visgi tai buvo tik pažadai ir silpstant Karolingų valdžiai Benevento kunigaikštystė tapo savarankiškesnė.

Benevento kunigaikščiai naudojo antspaudo žiedus kaip lombardų karaliai patvirtinti dokumentus ir princai tikriausiai juos naudojo iki IX a. Jie rodo Romos administracijos testinumą ar imitaciją bei raštingumą.[2]

Nuosmūkis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepaisant nesutarimų su frankais kitą šimtmetį Benevento kunigaikštystė patyrė klestėjimo zenitą. Kunigaikštis Sikardas užėmė Amalfį, uždėjo duoklę Neapoliui. Kai sąmokslininkai jį nužudė, prasidėjo pilietinis karas. Sikardo giminaitis Sikonulfas pasiskelbė princu Salerne, o žudikui Radelchiui priklausė Beneventas. Imperatorius Liudvikas II padalino kunigaikštystę į dvi: Benevento kunigaikštystei atiteko Molizė ir Apulija į šiaurę nuo Taranto, o kita buvo Salerno kunigaikštystė. Keli vietiniai gastaldai ir grafai (pvz.: Kapujos) pasinaudojo situacija ir tapo nepriklausomais.

Situaciją blogino saracėnų antpuoliai. Juos iš pradžių kvietė Radelchis, o vėliau ir Sikonulfas padėti pilietiniame kare. Jų kustomi saracėnai nesėkmingai puolė Neapolį ir Salerną.[3] Jų kolonija pietų Lacijuje buvo sunaikinta tik 915 m. po Garigliano mūšio, po kurio bizantiečių įtaka Pietų Italijoje išaugo. Jie atėmė iš saracėnų Barį 876 m., o savo valdas Italijoje pavadino Italijos katepanatu. Tai silpnino Benevento įtaką.

899 m. Kapujos princas Atenulfas I užėmė Beneventą ir pasiskelbė jo princu. Jis sujungė abi savo valdas ir valdžia dalijosi su sūnumis. Tuo principu pasekė Salerno kunigaikštystė. Pandulfas I paskutinis sujungė Langobardia Minor, kai tapo Salerno princu 978 m. Jam pavyko Beneventą padaryti archivyskupija 969 m. Prieš mirtį 981 m. kovą imperatorius Otonas I jam suteikė ir Spoleto princo titulą. Savo valdas jis padalino: Landulfas IV gavo Beneventą ir Kapują, o Pandulfas II – Salerną. Sukilusiam sunėnui Pandulf II vėliau atiteko Beneventas.

XI a. pradžioje Benevento kunigaikštystė tapo silpnesne už Kapujos ir Salerno. 1022 m. imperatorius Henrikas II užėmė Beneventą ir Kapują, bet grįžo į Vokietiją po nepavykusios Trojos apgulties Apulijoje. Tuo metu normanai atvyko į Pietų Italiją. Normanų vadas Robert Guiscard užėmė Beneventą 1053 m. ir atidavė popiežiui. Šis paskyrė įvairius nesvarbius lombardų kunigaikščius jį valdyti, kol 1078 m. grąžino Guiscardui. 1081 m. Beneventas vėl buvo grąžintas popiežiui, bet iš kunigaikštystės buvo telikęs tik miestas. Po to Benevento nevaldė nei kunigaikščiai, nei princai.

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Thomas Hodgkin, Italy and Her Invaders, Vol. 6, 2nd ed. (Oxford: Clarendon, 1916), pp. 68 and 76.
  2. N. Everett (2003), Literacy in Lombard Italy, c. 568–744 (Cambridge), 170.
  3. The Italian Cities and the Arabs before 1095, Hilmar C. Krueger, A History of the Crusades: The First Hundred Years, Vol.I, ed. Kenneth Meyer Setton, Marshall W. Baldwin, (University of Pennsylvania Press, 1955), 47.