Ispanijos įpėdinystės karas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Ispanijos įpėdinystės karas, vyko 17011714 m. tarp keleto didžiųjų Europos valstybių dėl Burbonų dinastijos siekio personaline unija sujungti Prancūziją ir Ispaniją. Pagrindinės karo dalyvės buvo Šventoji Romos imperija, Didžioji Britanija, Olandija, Portugalija ir Savojos kunigaikštystė prieš Prancūziją, Ispaniją ir Bavariją.

Ispanijos sosto įpėdinystės klausimas[taisyti | redaguoti kodą]

Karolis II – paskutinis Habsburgas Ispanijos soste, po kurio mirties įsiplieskė Ispanijos įpėdinystės karas

1665 m. rugsėjo 17 d. mirė Ispanijos karalius Pilypas IV, palikdamas vienintelį vyriškos linijos įpėdinį iš antrosios santuokos su Mariana Austre – jauniausiąjį ketverių metų sūnų Karolį. Pilypo IV dukra Marija Teresė (iš pirmosios santuokos su Henriko IV dukterimi Elžbieta) 1660 m. birželį ištekėjo už Liudviko XIV. Toks Burbonų suartėjimas su Ispanija atvėrė teisinę galimybę užimti Ispanijos sostą. Nors, ištekėdama, Marija Teresė atsisakė pretenzijų į Ispanijos sostą, už tai pažadėtas finansinis atlygis taip ir nebuvo sumokėtas.

Prancūzijos galimybes paveldėti sostą stiprino tai, kad Pilypo IV paveldėtojas ir paskutinis Ispanijos Habsburgas Karolis II buvo mažas vaikas, fiziškai neįgalus, protiškai atsilikęs, jo organizmas buvo neišsivystęs, o jis pats sunkiai vaikščiojo ir kalbėjo. Tačiau Liudviko XIV pretenzijos slydo iš rankų, nes silpnas Karolis II, kurio mirties tikėtasi dar esant gyvam Pilypui IV, ne tik pergyveno savo tėvą, bet valdė iki 1700 m.

Prancūzija bandė užsitikrinti paveldo teises Ispanijoje, kai 1679 m. vienintelio Liudviko XIV brolio Pilypo Orleaniečio dukra Marija Luiza buvo ištekinta už Karolio II, bet tai nieko nedavė, nes Karolis II pasirodė esąs impotentas. Marija Luiza puolė į depresiją, liguistai nutuko ir galiausiai 1689 m. mirė. Taigi Karolio II faktorius Liudvikui XIV tapo neįveikiama kliūtimi, jis pradėjo kurti planus, kaip kitaip išnaudoti susidariusią padėtį, pirmiausia, kaip įtvirtinti Prancūzijos dominavimą Ispaniškiesiems Nyderlandams, t. y. Belgijai (Devoliucijos karas).

Habsburgai, siekdami neleisti Prancūzijai įsitvirtinti bent Ispanijoje, taip pat bandė spręsti šią problemą vedybų politika. Imperatoriaus Leopoldo I svainė Marija Ana po Marijos Luizos mirties taip pat buvo ištekinta už Karolio II, bet ir ši santuoka buvo analogiškai beviltiška.

Susidomėjimą Ispanijos problema rodė ir jūrinės valstybės – Anglija bei Olandija. Jei būtų nelikę Karolio II, anglams buvo svarbu užsitikrinti užjūrio prekybos teises Ispanijos kolonijose. Olandijai ypač rūpėjo Ispaniškųjų Nyderlandų likimas. Šie interesai jungė Angliją ir Olandiją (kaip ir Vilhelmo Oraniečio dinastinė linija). Olandijos ekonomiką valdę sluoksniai jokiu būdu nenorėjo, kad Prancūzijos sosto įpėdinis sėstų į Ispanijos sostą. Jie siekė pasidalinti Ispanijos valdas, patenkindami prancūzų pretenzijas tik į pakraštines teritorijas.

Po Karolio II mirties dinastinės galimybės leido pratęsti valdžią Ispanijoje Burbonams arba Habsburgams, nes tiek Leopoldas I, tiek Liudvikas XIV buvo karaliaus Pilypo III anūkai. Todėl kandidatai į sostą buvo du: Leopoldo I anūkas, Bavarijos kurfiursto sūnus Jozefas Ferdinandas ir Liudviko XIV anūkas, Anžu kunigaikštis Pilypas.

1698 m. Hagoje buvo sudaryta vadinamoji Pirmojo padalijimo sutartis: jūrinės valstybės su Prancūzija sutarė, kad šešiametis Bavarijos kurfiursto sūnus, Leopoldo I anūkas Jozefas Ferdinandas taps Ispanijos sosto paveldėtoju (pirmiausia dėl to, kad jis – nei Habsburgas, nei Burbonas, o Wittelsbachas), jam taip pat turėjo pereiti Ispanijos kolonijos ir Belgija, o Italija pasidalijama tarp Prancūzijos, kuriai atitenka Neapolis ir Sicilija, bei Austrijos, gaunančios Milaną. Ispanija iš pradžių pasipriešino, bet vėliau Karolis II nusileido, nepritardamas tik Ispanijos valdų padalijimui. Tačiau 1699 m. vasario 6 d. sutartas pretendentas į sostą Jozefas Ferdinandas netikėtai mirė nuo raupų. Tai išprovokavo tolesnes Prancūzijos-Anglijos derybas. 1700 m. kovą Londone buvo pasirašyta nauja Antrojo padalijimo sutartis, pagal kurią jauniausiajam imperatoriaus Leopoldo I sūnui erchercogui Karoliui turėjo atitekti Ispanija, Belgija ir kolonijos, Prancūzijai – Neapolis, Sicilija ir Toskana, o Lotaringijos kunigaikščiui Leopoldui – Milanas. Austrai tuo nebuvo patenkinti, nes pirmiausia siekė ispanų valdų Italijoje, todėl Leopoldas I padalijimui pasipriešino.

Liudvikas XIV Versalyje skelbia Anžu kunigaikštį Pilypą nauju Ispanijos karaliumi

Sutarčiai nebuvo pritariama ir Ispanijoje. Jos politinis elitas suprato, kad gresia karas, tačiau dominuojant proprancūziškai stovyklai, visos valdos buvo užrašytos Anžu kunigaikščiui Pilypui. Tam pritarė ir popiežius, vengęs Habsburgų dominavimo. Karolis II 1700 m. spalio 2 d. Pilypo naudai sudarė testamentą, kuriuo reikalavo niekada nesujungti Prancūzijos ir Ispanijos (Pilypui tapus Prancūzijos karaliumi, Ispanijos valdovu turėjo tapti jo jaunesnysis brolis kunigaikštis de Berri), o Ispanijos neįtraukti į Prancūzijos karus, ir 1700 m. lapkričio 1 d. mirė.

Liudvikui XIV iš pradžių sekėsi manevruoti, sudarant susitarimus su jūrinėmis valstybėmis. Pilypas tapo Ispanijos karaliumi, viešai buvo paskelbta, kad „Pirėnai nebeegzistuoja“ (Il n'y a plus de Pyrénées). Nors tai buvo Londono sutarties pažeidimas, kuriam Anglijos karalius priešinosi, parlamente dominavę toriai nenorėjo karo, todėl 1701 m. balandį Angliją pripažino Pilypą V nauju Ispanijos karaliumi. Tačiau Liudviko XIV pasirinktas kelias buvo pernelyg agresyvus. Po to, kai Anžu kunigaikštis Pilypas tapo Ispanijos karaliumi, 1701 m. vasarį prancūzų įgulos buvo operatyviai įvestos į Milaną, o iš Belgijos barjerinių tvirtovių pasienyje su Olandija buvo išvarytos olandų įgulos. Tai stiprino karo nuotaikas Olandijoje. Po to Liudvikas XIV suteikė patentą Pilypui V po savo mirties valdyti ir Prancūziją. Tai jau laužė tarptautinius susitarimus ir prieštaravo Karolio II testamentui. Be to, Liudvikas XIV juodaodžių vergų pervežimo monopolį Ispanijoje atidavė vien Prancūzijai, kas dar labiau kirtosi su Anglijos ir Olandijos interesais.

Vilhelmas III, užsitikrinęs paramą Anglijos viduje, 1701 m. rugsėjo 7 d. kartu su Olandija ir imperatoriumi Leopoldu I pasirašė Hagos sutartį: nors Pilypas V buvo pripažįstamas, Prancūzijos ir Ispanijos karūnas buvo numatoma atskirti, ispanų valdas Italijoje perduoti Austrijai, iš visos Belgijos suformuoti austrų kontroliuojamą barjerą tarp Prancūzijos ir Olandijos, o Anglijai ir Olandijai pripažinti prekybos Ispanijos kolonijose monopolį. 1701 m. rugsėjo 16 d. mirus išvarytam pretendentui į Anglijos sostą Jokūbui II, Prancūzija atsakė į Hagos sutartį jo sūnų pripažindama nauju Anglijos karaliumi Jokūbu III, kas galutinai užaštrino santykius tarp Prancūzijos ir Anglijos. Tai davė tiesioginį pretekstą Anglijai: vigų dominuojama karo siekiančiųjų stovykla laimėjo, ir pasirengimui karui Anglijoje buvo pritarta.

Karo eiga[taisyti | redaguoti kodą]

Johnas Churchillis, Marlborough kunigaikštis, Anglijos karo pajėgų vadas kare
Princas Eugenijus Savojietis, Habsburgų karo pajėgų vadas kare

Karas dėl Ispanijos įpėdinystės prasidėjo 1702 m. gegužės 15 d., kai Anglija paskelbė karą Prancūzijai. Bendroje koalicijoje ją palaikė Danija, dauguma Šventosios Romos imperijos kunigaikštysčių, įskaitant ir Hanoverio kurfiurstą Jurgį bei Prūsija (už pažadą dalyvauti kare Habsburgų pusėje 1701 m. gavusi karalystės titulą). Prancūzija kitoje pusėje galėjo naudotis Bavarija ir Vengrija (Transilvanija), be to, kad pati turėjo daug resursų ir dar Ispaniją su visais jos resursais.

Kariniai veiksmai prasidėjo princo Eugenijaus Savojiečio vadovaujamai austrų kariuomenei įžengus į ispanams priklausiusį Milaną, kas išprovokavo prancūzų intervenciją. Anglams 1703 m. sulaikius ispanų ir portugalų laivyną, portugalai pamatė, kad Prancūzijos-Ispanijos laimėjimas jų santykiams su užjūriu nieko gero neduos (nes jūrą tvirtai kontroliavo Anglija), todėl, norėdama išsaugoti savo kolonijas nuo galimo ispanų arba prancūzų išpuolio, 1703 m. Portugalija po ilgų derybų sudarė su Anglija Metueno sutartį. 1704 m. Anglija įsitvirtino Gibraltare.

Prancūzijos veiksmų Ispanija ryškiau paremti negalėjo. 1705 m. Bavarija po lemtingo Blenheimo mūšio (kuriame Johnas Churchillis (Marlborough kunigaikštis) ir Eugenijus Savojietis sumušė Camille'io de Tallardo vadovaujamus prancūzus) prarado karinę iniciatyvą ir faktiškai iš karo pasitraukė. 1706 m., pasinaudoję Gibraltaru bei Portugalija, anglai užėmė Ispaniją, ir Austrijos įpėdinis erchercogas Karolis buvo paskelbtas Ispanijos karaliumi. Tačiau pačioje Ispanijoje prancūzams pavyko konfesiniu pagrindu sukelti neramumus visuomenėje.

17091710 m. Prancūzija nepatyrė lemiamų pralaimėjimų, Austrija, Olandija bei Didžioji Britanija patyrė žymius nuostolius. Vigus Britanijoje pakeitė toriai, kurie ėmė siekti taikos, be to, ir kitos pusės norėjo nusileisti. Austrija buvo išsekinta sukilusių vengrų (17031711 m.), vadovaujamų Transilvanijos kunigaikščio Ferenco Rákóczi.

Karo rezultatai[taisyti | redaguoti kodą]

Ispanijos įpėdinystės karas baigėsi 1713 m. balandžio 11 d. Utrechte sudarius taikos sutartį tarp Prancūzijos, Ispanijos, Didžiosios Britanijos, Jungtinių Nyderlandų provincijų bei Savojos bei 1714 m. kovo 4 d. Raštate ir rugsėjo 6 d. Badene sudarius taikos sutartis tarp Šventosios Romos imperijos ir Prancūzijos.

Prancūzija sugebėjo išsaugoti Burbonui Pilypui V Ispanijos sostą, bet su sąlyga, kad nebus personalinės Prancūzijos ir Ispanijos unijos. Ispanija turėjo paaukoti Britanijai Gibraltarą, be to, į Britaniją ilgainiui ėmė orientuotis Portugalija. Ispanija prarado didesnę buvusių valdų pietų Italijoje ir Viduržemio jūros salose kontrolę. Habsburgams, greta Milano ir Neapolio, atiteko Ispaniškųjų Nyderlandų kontrolė.

Karo rezultatai gerokai sumažino Prancūzijos aktyvumo galimybes Europos politikoje. Ispanija taip pat nebegalėjo imtis aktyvesnių veiksmų ir faktiškai buvo palikta nuošalyje nuo didžiosios Europos politikos.

Commons-logo.svg Vikiteka: Ispanijos įpėdinystės karas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka