Mamajus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, sutvarkykite.

Šablonas:Другие значения Šablonas:Государственный деятель

Mamajus (gimęs apie 1335 — 1380),  — bekliarbekas ir Aukso Ordos emyras.

Nuo 1361 iki 1380 m., valdė marionetinių chanų iš Batuidų giminės vardu, buvo faktiškas Baltosios ordos valdovas.

Kilmė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jo žmona buvo Tulunbek, Berdibeko dukra. Jo uošvis buvo Aukso Ordos valdovas 1357—1359 metais.

Bekliarbeko pareigose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mamajus tapo Krymo vietininku. O valdant chanai Berdibekui Mamajus nuo 1357 metais užėmė bekliarbeko pareigas, kurios Aukso Ordoje buvo vienos iš dviejų svarbiausiųjų pareigybių. Į šias pareigas įėjo vadovavimas kariuomenei, vidinių Ordos reikalų sprendimas ir aukščiausiojo teismo sprendimų priėmimas.

Uluso reikalai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1359 m. chanas Kulpa nužudė Aukso Ordos valdovą Berdibeką. Po uošvio žūties Mamajus paskelbė karą chanui Kulpai. Tada prasidėjo taip vadinamoji "Didžioji suirutė". Kadangi Mamajus nebuvo vienas iš Čingizchano palikuonių, tai negalėjo oficialiai savęs tituluoti chanu. 1361 m. rugpjūtį Mamajus Baltosios Ordos chanu paskelbė savo statytinį Abdullah, kuris buvo kilęs iš Batuidų giminės. Kaip ir buvo galima tikėtis, kiti chanai tokiam sprendimui prieštaravo. Nuo 1359 iki 1370 Mamajui teko dėl valdžios kovoti net su devyniais chanais. Tuo metu Mamajų lydėjo sėkmė. 1366 metais Mamajus savo viršenybę buvo įtvirtinęs vakarinėje ordos dalyje ir valdė Krymą, bei žemes pagal Volgos upę.

1370 m. birželį mirė chanas Abdullah. Buvo manančių, kad Abdullah buvo nužudytas paties Mamajaus įsakymu, nors įrodymų nebuvo. Naujuoju Ordos chanu buvo paskelbtas aštuomentis Muchamedas Bulakas iš Batuidų giminės. (Kartais jis dar vadinamas Biuleku (Бюлек), o rusų metraščiuose vadinamas ir Magomet-Sultonu.

Vidaus krizė ir Mamajus[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po chano Džanibeko nužudymo (1357 m.) Aukso ordoje prasidėjo nesibaigiantys pilietiniai karai ir anarchija. Šitie totorių vidaus karai turėjo didelės reikšmės tolimesnei lietuvių ekspansijai į rusų žemes: Lietuvos didieji kunigaikščiai ne tik galėjo paveržti iš totorių suvereniteto Podolę, Kijevą ir Černigovą-Severską, o vėliau ir Smolenską, bet buvo netgi pamažu įtraukti į totorių vidaus kovas. Birdibekas greitai pats žuvo nuo savo sūnaus Kulpos rankos. Kulpa emyrų buvo paskelbtas chanu, bet chanu teišbuvo šešis mėnesius. Jį nužudęs Nevrus pats buvo nužudytas 1360 m. iš atvykusios iš Užuralės ordos chano Chidirbeko. Temir-chodža, jo sūnus, nužudė savo tėvą ir užėmė jo vietą, bet po kelių dienų jį nuvertė emyras Mamajus, chano Birdibeko žentas. Mamajus paėmė valdžią į savo rankas, o chanu paskelbė Čingischano palikuonį Abdulą. Kiti emyrai chanu paskelbė Chidirbeko brolį Amuratą. Amurato šalininkai greičiausiai buvo stipresni, nes jis pasiliko Aukso Ordoje prie Volgos, o Mamajus su Abdula turėjo keltis už Volgos.

Tuo neramumai nesibaigė. Atskiri emyrai, nenorėdami pripažinti nei Abdulos nei Amurato ėmė kurti savo nepriklausomas valstybes. Bulat-temiras įsikūrė prie Volgos bulgarų žemėje ir davė pradžią Kazanės totorių ordai. Emiras Tagajus įsikūrė su savo orda tarp mordvių ir savo būstine padarė Narovčate. Iš čia jis puldinėjo rusų kraštus, daugiausia Riazanės kunigaikštystę. Chorezmo valdovas Urus-chanas priėmė jaunąjį Birdibeko sūnų Tochtamyšą ir pasiskelbė nepriklausomu. Emiras Chadži-čerkesas užgrobė Astrachanę ir ten valdė savarankiškai.

Šioje suirutėje iškilo Mamajus. Jis sumušė emyrą, palaikantį Kutluk-temirą ir Urus-chaną ir įsitvirtino Aukso ordoje. Apie 1370 m. jis užvaldė Krymą, kuris tapo jo atsparos tašku ir galios šaltiniu. Krymo sustiprėjimą ypač pajautė Kafoje įsikūrę genujiečiai, kurie pasinaudoję suirute Aukso ordoje buvo pradėję plėsti Kryme savo valdžią ir užiminėti naujas teritorijas. Kovos dėl Aukso ordos tęsėsi ir toliau – Chadži-čerkesas, Urus-chanas ir Aibek-chanas nesiliovė kovoti su Mamajumi bei tarpusavyje, o Aukso ordos sostas ėjo iš rankų į rankas. Mamajus krizės laikotarpiu laikėsi įsitvirtinęs Kryme ir nepripažino tų, kam likimas duodavo laikinai įsėsti į Aukso ordos sostą ir laukdavo patogaus momento jiems išvyti.

Ilga anarchija totorių tarpe leido rusų kunigaikščiams pamažu nusikratyti jų valdžios. Nuolat besikeičiant chanams rusų kunigaikščiai susilaikydavo nuo duoklės mokėjimo, kol paaiškės kas iš pretendentų į Aukso ordos sostą nugalės. Pretendentai į sostą nedrįsdavo pasitraukti iš stepių ir priversti rusų kunigaikščius mokėti duoklę, nes bet kuriuo metu jų sostinę galėjo užpulti konkurentai. Rusų kunigaikščiai išdrįso kovoti su atskirais totorių būriais atvykusiais plėšti rusų žemių ir nesulaukdavo chano keršto.

XIV a. 8-ojo dešimtmečio pradžioje Mamajus vėl rado progą įsikišti į pretendentų dėl Aukso ordos sosto kovas ir palaikydamas vieną iš jų tapo faktiškuoju Aukso ordos valdovu. Jis ryžosi atstatyti totorių prestižą rusų žemėse. Pas jį atvykus karingajam Arabšahui iš už Uralo su savo orda, Mamajus jį pasiuntė prieš nepaklusnų Suzdalės ir Nižnij Novgorodo kunigaikštį Dmitrijų, didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus Doniečio uošvį. 1377 m. pavasarį totoriai prie Pjanos upės (Suros intakas), mordvių krašte, smarkiai sumušė rusus; po kautynių jie puolė Nižnij Novgorodą, jį sudegino ir su dideliu belaisvių skaičiumi grįžo atgal. 1378 m. Mamajus ryžosi nubausti Riazanės kunigaikštį Olegą, kuris taip pat buvo Maskvos didžiojo kunigaikščio Dmitrijaus sąjungininkas, ir pasiuntė prieš jį savo emyrą Begičių. Tačiau prie Okos dešiniojo intako Vožos totoriai buvo sumušti jungtinės Maskvos, Riazanės ir Pronsko kariuomenės. Tuomet Mamajus 1379–1380 m. sudarė sąjungą su Maskvos kunigakščio priešu Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Jogaila, liepė nužudyti nominalų chaną Mohamedą ir pats pasiskelbė Aukso ordos chanu. Surinkęs visas totorių pajėgas ir susitaręs su Jogaila jis išžygiavo prieš Maskvą. Maskvos kunigaikštis Dmitrijus perėjo Doną ir puolė totorius, kol šie nebuvo susijungę su lietuviais. Kulikovo laukuose 1380 m. lapkričio 8 d. rusai vėl smarkiai sumušė totorius. Mamajaus kariuomenė buvo išsklaidyta, jo prestižas totorių tarpe krito.

Mirtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mamajus ir jo kariai susikovė mūšyje su Tochtamyšu. Deja, mūšį pralaimėjo ir turėjo bėgti į Kafą (dabartinė Feodosija), Genujos valdomą miestą ir tvirtovę. Kai Mamajus tvyko į Kafą, kur prašėsi prieglobsčio, nes su genujiečiais turėjo gerus santykius ir politinį palaikymą, bet genujiečiai jo į miestą neįsileido. Mamajus pabandė įsibrauti į Solchatą (dab. Senasis Krymas), tačiau buvo pagautas Tochtamyšo parankinių ir nužudytas. Palaidotas Mamajus Šeich-Mamajuje, netoli Kafos.

https://ru.wikipedia.org/wiki/%D0%9C%D0%B0%D0%BC%D0%B0%D0%B9