Mykolas Kęsgaila Valimantaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Mykolas Kęsgaila Valimantaitis
lenk. Michał Kieżgajło
Kęsgailos
Zadora
Zadora
Gimė apie 1380 m.
Deltuvoje (?)
Mirė 1451 m. (~71 metai)
ar 1452 m.
Kražiuose (?)
Tėvas Stanislovas Valimantas
Sutuoktinis (-ė) Elena (Rėkučio iš Medininkų duktė ?)
Vaikai Mykolas Kęsgaila
Jonas Kęsgaila,
Dobeslovas Kęsgaila

Mykolas Kęsgaila Valimantaitis (lenk. Michał Kieżgajło, apie 1380 m. Deltuvoje – 1451 ar 1452 m. greičiausiai Kražiuose) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bajoras, didikas, valstybės ir karinis veikėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilęs iš Žemaičių Deltuvos bajoro Stanislovo Valimanto[1] šeimos, Kęsgailų giminės pradininkas.[2] Broliai Rumbaudas Valimantaitis, Jaunius Valimantaitis.

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žmona greičiausiai Elena, Rėkučio iš Medininkų duktė. Sūnūs Jonas Kęsgaila, Mykolas Kęsgaila, Dobeslovas Kęsgaila, Petras Kęsgaila.

Valstybės tarnyba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Jaunystėje Ukmergės vietininkas, 14121432 m., 14401441 m. ir 14431450 m. Žemaitijos seniūnas, 1443–1448 m. Vilniaus kaštelionas. Dalyvavo derybose ir tvirtino sutartis, kurias sudarė 1431 m. birželio 19 d. Švitrigaila ir Kryžiuočių ordino magistras P. Rusdorfas (Skirsnemunės sutartis), 1432 m. spalio 15 d. Žygimantas Kęstutaitis ir Jogaila (Gardino sutartis).

Buvo vienas ištikimiausių Vytauto šalininkų, 1412 m. jo paskirtas pirmuoju Žemaitijos seniūnu. Vytautui mirus rėmė Švitrigailą į Lietuvos Didžiojo kunigaikščio sostą. Po 1432 m. rugpjūčio 31 d. – rugsėjo 1 d. naktį lenkų sukurstyto sąmokslo pabėgus Švitrigailai, kartu su kitais Žemaitijos bajorais nesipriešino, kad didžiuoju kunigaikščiu būtų paskelbtas Žygimantas Kęstutaitis. Toliau stiprėjant lenkų įtakai, kartu su broliais pabandė atnaujinti ryšius su į Polocką pasitraukusiu Švitrigaila. Tačiau bajorų laišką perėmė Žygimantas. Trakų vaivada Jaunius, Lietuvos žemės maršalka Rumbaudas, Ukmergės vietininkas Šediboras ir Mykolas Kęsgaila buvo suimti. Jaunius ir Rumbaudas nužudyti, o Mykolas pašalintas iš pareigų.

1440 m. nužudžius Žygimantą vėl buvo išrinktas Žemaitijos seniūnu, tačiau, kai Lietuvos didžiojo kunigaikščio rinkimuose palaikė Jogailos sūnaus Kazimiero kandidatūrą, Mykolo Žygimantaičio šalininkai žemaičiai privertė jį atsisakyti seniūno pareigų. Tik kai Kazimieras Žemaitijai suteikė naujų privilegijų, 1443 m. Mykolas vėl buvo išrinktas seniūnu. Kartu ėjo ir Vilniaus kašteliono pareigas.

Pasinaudodamas didžiųjų kunigaikščių suteiktomis privilegijomis išplėtė savo dvarus Žemaitijoje ir kitose kunigaikštystės valdose, kurias dar padidino jo vaikai ir vaikaičiai. 1444 m. pastatė bažnyčią Deltuvoje.

Politinis postas
Prieš tai:
Rumbaudas Valimantaitis
POL województwo żmudzkie IRP COA.svg
Žemaičių seniūnas

14121432
Po to:
Jurgis Galminas
Prieš tai:
Kantautas
POL województwo żmudzkie IRP COA.svg
Žemaičių seniūnas

14401441
Po to:
Daumantas
Prieš tai:
Kantautas
POL województwo żmudzkie IRP COA.svg
Žemaičių seniūnas

14441451
Po to:
Jonas Kęsgaila
Prieš tai:
Kristinas Astikas
POL województwo mińskie IRP COA.svg
Vilniaus kaštelionas

14431448
Po to:
Petras Simonas Gedgaudaitis

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Mykolas Kęsgaila Valimantaitis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 769 psl.
  2. Mykolas Kęsgaila ValimantaitisLietuviškoji tarybinė enciklopedija, V t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1979. T.V: Janenka-Kombatantai, 455 psl.