Skirsnemunės sutartis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Skirsnemunės sutartis buvo trumpai, porą metų galiojusi sutartis, pasirašyta 1431 m. birželio 19 d. Skirsnemunėje (dab. Jurbarko raj.) tarp Lietuvos didžiojo kunigaikščio Švitrigailos ir Vokiečių ordino magistro Paulio Rusdorfo. Šia sutartimi buvo įtvirtinta Lietuvos ir Ordino gynybos bei puolimo sąjunga, abi pusės pasižadėjo teikti savitarpio pagalbą užpuolimo atveju. Švitrigaila Skirsnemunėje pasirašyta sutartimi bandė išlaikyti LDK, tačiau nesėkmingai.


Priežastys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Skirsnemunės miestelio vardas siejamas su čia, Nemuno kairiajame krante, stovėjusia Vokiečių ordino Kristmemelio pilimi ir Lietuvos didžiųjų kunigaikščių ir vokiečių ordino magistrų susitikimų vieta.[1] Po Vytauto Didžiojo mirties 1430 m. spalio 27 d. prasidėjo kova dėl valdžios. Aukščiausią valdžią turėjo Jogaila. Du realūs pretendentai į Lietuvos sostą buvo Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis ir Jogailos brolis Švitrigaila. Bajorai ir didikai, nepaisydami 1413 m. Horodlės susitarimų, didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Švitrigailą, nors tam prieštaravo Lenkijos karalius Jogaila, argumentuodamas, kad LDK yra neatskiriama Lenkijos karalystės dalis. Švitrigaila pratęsė Vytauto Didžiojo siekius vainikuotis Lietuvos karaliumi, kas buvo nepriimtina lenkų politiniams tikslams, todėl jie siekė Švitrigailą nušalinti nuo valdžios. Švitrigaila telkė plačią antilenkišką koaliciją. Dalyvauti joje Lietuvos didysis kunigaikštis kvietė visus, konfliktavusius su Lenkija: Ordiną, totorius, rusų žemių kunigaikščius. Tačiau daugiausia dėmesio skirta Ordinui. Vokiečių ordinas buvo priešiškai nusistatęs prieš Lietuvos ir Lenkijos sąjungą, sudarytą 1385 m., dėl ko riteriams teko pralaimėti 1410 m. Žalgirio mūšyje. LDK valdovas ryžosi įgyvendinti Vytauto po Žalgirio mūšio suformuluotą politikos principą pasinaudoti Ordinu kaip svarbiausia jėga LDK valstybei ginti.1430 m. pabaigoje tapo aišku, kad brendo neišvengiamas karinis konfliktas tarp Lietuvos ir Lenkijos, todėl Švitrigailai reikėjo karinės ir politinės paramos.

Pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ši sutartis sukūrė naują politinę situaciją regione. Netrukus kryžiuočiai įsiveržė į Lenkiją, pradėdami Ordino–Lenkijos karą (14311435 m.), pasibaigusį lenkų pergale ir Brastos taika. Tuo tarpu 1432 m. lenkai buvo priversti oficialiai pripažinti LDK valstybinį atskirumą. Nepaisant 1422 m. pasiektų Melno taikos susitarimų, Lietuva prarado Palangą ir trijų mylių Baltijos pajūrio ruožą. Riterių kariuomenės įsiveržimas į Lenkiją paskatino ją greitai nutraukti karo veiksmus su Lietuva. Karas, tapęs diplomatiniu, tęsėsi toliau. Lenkija ieškojo būdų pakeisti Lietuvos didįjį kunigaikštį kitu. Švitrigaila ir toliau atkakliai laikėsi sąjungos su Ordinu stiprinimo taktikos, vertindamas ją kaip patikimiausią priemonę atremti Lenkijos pretenzijas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. http://www.jurbarkotic.lt/upload/5/files/7.pdf Skirsnemunė ir Lietuvos didysis kunigaikštis Švitrigaila

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]