Metalo dirbiniai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bronzos amžiaus apyrankė
Metalo dirbiniai Dižono muziejuje
Vikingų ginklai
Žalvario pauošalas
Auksinis saulės diskas
Commons-logo.svg

Vikiteka

Metalo dirbiniaiarcheologinių tyrimų metu randami pradedant eneolito laikotarpiu iš metalų (auksas, sidabras, geležis, bronza ir kt.) karštuoju (liejyba, kalyba) arba šaltuoju (kalyba, kalstymas) būdu padaryti ir naudoti ginklai, papuošalai, darbo įrankiai, taip pat juvelyrikos, taikomosios dailės ir skulptūros dirbiniai: architektūros dekoratyviniai elementai, smulkioji plastika, buitiniai ir liturginiai reikmenys, medaliai, plaketės ir t. t.

Gamybos technologijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Siekiant suteikti dirbiniams norimą pavidalą šaltas arba įkaitintas metalo ruošinys kalamas, išplotas lakštas kalstomas, liejinys liejamas karščiui atsparios medžiagos formoje. Dažniausia metalo dirbinių technika – liejyba, tačiau vienam dirbiniui dažnai taikomi keli apdorojimo būdai. Metalo dirbiniai puošiami įvairiomis technikomis: reljefas, filigranas, granuliavimas, metalų juodinimas, inkrustacija, raižyba, emalis, auksavimas, sidabravimas, tapyba. Dekorui būdingi geometriniai, augaliniai ir gyvūniniai motyvai, figūriniai siužetai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Metalo dirbiniai gaminami nuo ikiistorinių laikų: nuo 6 tūkstantmečio pr. m. e. – Pietų Mesopotamijoje, nuo 4 tūkstantmečio pr. m. e.senovės Egipte, dab. Turkijoje, nuo 3 tūkstantmečio pr. m. e.Artimuosiuose Rytuose, Indijoje, Europoje. 3–2 tūkstantmetyje pr. m. e. senovės Egipte, Mesopotamijoje, Indijoje, Kinijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje iš aukso, sidabro, geležies, bronzos ir vario buvo kalami, liejami ir kalstomi papuošalai, interjero dekoro elementai, indai, baldai, pomirtinės kaukės, papuošalai ir kiti dirbiniai, kurie pasižymėjo įmantria apdaila, brangakmenių ir emalio inkrustacija. 2 tūkstantmetyje pr. m. e. svarbiais metalo dirbinių centrais tapo Kreta ir Mikėnai, 1 tūkstantmetyje pr. m. e.skitų teritorijos Juodosios jūros šiaurinėje pakrantėje.

Sudėtinga plastika ir technika pasižymėjo antikos metalo dirbiniai, jų tradicija buvo tęsiama Bizantijoje ir Merovingų bei Karolingų valstybėse. XII a.XIII a. metalo dirbinių gamintojai pradėjo burtis į cechus. Romanikos ir gotikos laikotarpiais Šv. Romos imperijos sąjungos valstybių bažnyčias puošė kalstyti altorių retabulai ir frontonai, buvo gausu meniškų, įmantriai dekoruotų liturginių reikmenų. Metalo dirbiniai klestėjo Tangų dinastijos laikotarpiu (618-907 m.) Kinijoje, ikikolumbinėje Amerikoje, Mogolų valdomoje XVI a.XVIII a. Indijoje.

Renesanso epochoje didelę metalo dirbinių dalį sudarė pasaulietiniai dirbiniai, daugiausia kaltos ir kalstytos interjerų ir eksterjerų detalės. Italijoje, Vokietijoje, Nyderlanduose, Prancūzijoje, Ispanijoje, Anglijoje plito ornamentuoti vartai, tvorelės, žibintai, šviestuvai, žvakidės, durų ir vartų spynos, kandeliabrai, medaliai, plaketės, gausiai dekoruoti indai. XVII a. viduryje - XVIII a. meistriški metalo dirbiniai išpopuliarėjo Europoje (Prancūzija, Vokietija, Olandija, Ispanija, Italija) ir Azijoje (Sirija, Persija, Indija, Kinija).

XIX a. buvo populiaresni pigesni lieti ir pramoniniu būdu pagaminti metalo dirbiniai. XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje istorizmo laikotarpio dirbinius keitė asimetriški, aptakūs moderno dirbiniai. 3-4 dešimtmečio metalo dirbiniams būdinga konstruktyvios ir ekspresyvios art deco formos. Po Antrojo pasaulinio karo kurti labai įvairios paskirties ir stilistikos metalo dirbiniai (dekoratyviniai indai, stalo įrankiai, šviestuvai, sporto trofėjai, smulkioji plastika). Metalo dirbinių raidą skatino Europos šalyse steigęsi auksakalių ir sidabrakalių gildijos, rengiamos tarptautinės parodos.

Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje išlikę ankstyviausi bronzos amžiaus (XVIV a. pr. m. e.) puošnūs metalo dirbiniai – daugiausia moterų galvos, kaklo ir krūtinės papuošalai (Šlažių pilkapis, Šilutės rajono savivaldybės teritorija; Kalniškių piliakalnis, Raseinių rajono savivaldybės teritorija). Nuo pirmųjų m. e. amžių metalo dirbiniai imti puošti geometriniais ornamentais. Ankstyvaisiais viduramžiais kurti Rytų baltų kultūrai būdingi papuošalai (antkaklės, segės, apyrankės ir smeigtukai), tik Lietuvos teritorijoje gyvenusiems baltams būdingos antkaklės šaukštiniais galais, diržų sagtys, žirgų kamanos, ragų apkalai (Plinkaigalio kapinynas, Kėdainių rajono savivaldybės teritorija, V a.). Iš bronzos ir žalvario buvo kalami ir liejami buities ir dekoratyviniai reikmenys, iš geležies kaldinti ginklai, šarvai.

Viduramžiais, Renesanso epochoje ir baroko laikotarpiu į Lietuvą atvyko daug Europos ir Bizantijos meistrų, plačiau naudoti spalvotieji ir taurieji metalai, geležis, tobulėjo apdorojimo technika. Nuo XV a. antrosios pusės buvo steigiami auksakalių cechai (1495 m. Vilniuje). Vis daugiau meniškų dirbinių plito didikų aplinkoje (stalo indai, buities reikmenys, karietos, vežimai, rogės, papuošalai) ir kulto apeigose (paveikslų ir knygų aptaisai, liturginiai reikmenys). XVI a. Vilniuje (Žemutinė pilis), Valkininkuose, Nesvyžiuje ir Varniuose veikė patrankų ir varpų liejyklos, 1545 m. Vilniuje įsteigta monetų kalykla. XVII a. – XVIII a. klestėjo auksakalystė, veikė liejyklos Vilniuje, Nesvyžiuje, Varniuose, Kėdainiuose, Biržuose. Buvo gaminami ginklai, laikrodžiai rotušėms ir bažnyčioms, liejami varpai, interjeruose išpopuliarėjo puošnūs kalvystės ir šaltkalvystės dirbiniai, nuo XVIII a. klestėjo unikalus liaudies kultūros reiškinys – kryždirbystė.

XIX a. įsivyravo istorizmo formos. Buvo kalami ir liejami architektūriniai elementai: sietynai, laiptų turėklai, grotelės, tvoros, vartai (Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos interjerų moderno ir istorizmo metalo dirbiniai). XX a. pirmoje pusėje metalo dirbiniai buvo kuriami auksakalių dirbtuvėse Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Palangoje.[1]

Kiti straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lijana Šatavičiūtė. Metalo dirbiniai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIV (Magdalena-México). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 751 psl.