Šventoji Romos imperija
Šventoji Romos imperija lot. Sacrum Imperium Romanum vok. Heiliges Römisches Reich | |||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||
| |||||||||||||||||||
![]() | |||||||||||||||||||
Sostinė | Nebuvo oficialios sostinės | ||||||||||||||||||
Kalbos | Vokiečių, lotynų | ||||||||||||||||||
Valdymo forma | Renkamoji monarchija | ||||||||||||||||||
Imperatorius | |||||||||||||||||||
962–973 | Otonas I | ||||||||||||||||||
1155–1190 | Frydrichas I | ||||||||||||||||||
1508–1519 | Maksimilianas I | ||||||||||||||||||
1519–1556 | Karolis V | ||||||||||||||||||
1792–1806 | Pranciškus II | ||||||||||||||||||
Parlamentas | Reichstagas | ||||||||||||||||||
Era | Viduramžiai · Naujieji laikai | ||||||||||||||||||
- Otono I karūnavimas | 962 m. vasario 2 d. | ||||||||||||||||||
- Pranciškus II atsižada sosto | 1806 m. rugpjūčio 6 d. | ||||||||||||||||||
Valiuta | Taleris, guldenas, grašis, reichstaleris | ||||||||||||||||||
|
Šventoji Romos imperija (lot. Sacrum Romanum Imperium, vok. Heiliges Römisches Reich) – viduramžiais ir naujaisiais laikais Vakarų bei Vidurio Europoje gyvavęs valstybinis junginys. Imperija 962 m. susikūrė iš Karolingų Rytų Frankų karalystės ir gyvavo iki jos iširimo 1806 m. Valstybės pradžia dažniausiai laikomas Otono I karūnavimas imperatoriumi 962 m. vasario 2 d.
Formulė „Romos imperija“ (Imperium Romanum) naudota jau Karolio Didžiojo titule. Otonas II ir jo įpėdiniai save titulavo „romėnų imperatoriais“ (Imperator Romanorum) ir „romėnų karaliais“ (Rex Romanorum). XII a., nuo Frydricho Barbarosos laikų (1157 m.), prie imperatoriaus titulo pridėta Sacrum („šventoji“).
Nuo 1254 m. vokiečių dokumentuose valstybė vadinama „Šventąja Romos imperija“ (Sacrum Imperium Romanum). Galutinis pavadinimas įsitvirtino tik XV a., kai nuo 1438 m. atsirado dar vienas priedėlis – Nationis Germanicae („vokiečių tautos“) o 1486 m. šis titulas oficialiai pavartotas įstatyme.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šventoji Romos imperija atsirado iš Rytų frankų karalystės ir priešnacionaliniu ar viršnacionaliniu dariniu, kuris niekada netapo nacionaline valstybe kaip Prancūzija ar Jungtinė Karalystė.
Imperija faktiškai kaip „skėtinė organizacija“ apėmė daugelį teritorijų ir sudarė tam tikrus legitimumo rėmus atskirose teritorijose valdžiusiems valdovams. Šios pusiau savarankiškos kunigaikštystės ir hercogystės pripažino imperatorių kaip idėjinį imperijos valdovą ir turėjo paklusti imperijos įstatymams, teismams ir reichstagų sprendimams, tačiau per monarcho rinkimus, reichstagus ir kitas luomines atstovavimo institucijas dalyvavo imperijos politikoje ir galėjo daryti jai įtaką.
Imperatorių kova su popiežiais (vadinamoji kova už investitūrą) lėmė tai, kad XIII a. prarasta Italija ir sustiprėjo imperiją sudarančios vokiečių kunigaikštystės. Imperatoriaus valdžia Vokietijoje darėsi vis labiau sąlygiška, o po Trisdešimties metų karo (1618–1648 m.) imperatorių valdžia beliko nominali.

Šventosios Romos imperijos imperatorius tuo metu realiai tevaldė savo domeną, ir iš ten gaudavo savo pagrindines pajamas. Tai buvo sąlygota ypatingos Vokietijos situacijos. Kai daugelyje Europos šalių vyko centralizacija, Vokietijoje liko politinis išsiskaidymas. Kadangi teisiškai Vokietijos kunigaikščiai buvo privatūs savo valdų savininkai, tai reiškė atskirų politinių vienetų nepastovumą, išskyrus bažnytines žemes. Daugelis Šventosios Romos imperijos valdų skyrėsi resursais, teritorija, politine reikšme ir juridiniu statusu. Dinastijos taip pat sėkmingai galėjo plėsti ir stiprinti savo valdas bei šskaidyti jas skirtingiems paveldėtojams, sukuriantiems atskiras šakas.
1806 m. rugpjūčio 6 d. Napoleono Bonaparto reikalavimu imperatoriui Pranciškui II atsisakius imperijos sosto ji nustojo egzistuoti. Tuo metu imperija bet kuriuo atveju dėl Napoleono užkariavimų ir Reino konfederacijos sukūrimo jau buvo praradusi prasmę.
1814–1815 m. Vienos kongrese Šventoji Romos imperija nebuvo atkurta ir atsirado Vokiečių konfederacija, sudaryta iš 34 vokiečių valstybių ir 4 laisvųjų miestų.
Imperijos teritorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Imperiją sudarė Vokietija (dabartinės Vokietijos teritorijos bei Austrija, Bohemija ir kitos Habsburgų valdos), taip pat dalys dabartinės Lenkijos (Silezija). Kurį laiką imperijai priklausė ir Šveicarija bei šiaurinės žemumų šalys (vėliau Jungtinės Nyderlandų provincijos), dalis dabartinės Rytų Prancūzijos ir Šiaurės Italijos.
Imperijos valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Šventosios Romos imperijos monarchas buvo Šventosios Romos imperijos imperatorius.
- Šventosios Romos imperiją sudarančių sričių atstovai posėdžiaudavo Reichstage.
- Šventoji Romos imperija turėjo teismus, pavyzdžiui, Imperatoriškąjį rūmų teismą.