Dovas Zaunius (1892)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Dovas Zaunius
Dovas Zaunius.jpg
Gimė: 1892 m. birželio 19 d.
Rusija Rokaičiai, Lankos apskritis
Mirė: 1940 m. vasario 22 d. (47 metai)
Lietuva Kaunas
Tėvas: Dovas Zaunius
Sutuoktinis(-ė): Vincė Jonuškaitė-Zaunienė
Veikla: diplomatas
Pareigos: užsienio reikalų ministras
Išsilavinimas: baudžiamosios ir civilinės teisės daktaras
Alma mater: 1915 m. Karaliaučiaus universitetas
Dovas Zaunius (kairėje) ir Vaclovas Sidzikauskas sprendžiant Lietuvos ir Vokietijos konfliktą Tautų Sąjungoje 1932 m. vasario mėn.

Dovas Zaunius (1892 m. birželio 19 d. Rokaičiuose, Naujosios valsčius, Lankos apskritis1940 m. vasario 22 d. Kaune) – teisininkas, Mažosios Lietuvos politinis veikėjas, Lietuvos diplomatas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Rytų Prūsijoje, netoli Naujosios (vok. Neukirch, dab. Timiriazevas) Mažosios Lietuvos politinio ir visuomenės veikėjo Dovo Zauniaus šeimoje, jauniausias jo sūnus, Mortos Zauniūtės brolis. 1911 m. baigė Tilžės gimnaziją. Studijavo teisę Miuncheno, Halės, Berlyno universitetuose, 1915 m. baigė Karaliaučiaus universitetą. 1917 m. Karaliaučiaus universitete apgynė baudžiamosios ir civilinės teisės daktaro disertaciją.

Dar studijų metais įsijungė į tėvo, Dovo Zauniaus vyresniojo, vadovaujamos Lietuvių konservatorių partijos veiklą. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Vokietijos kariuomenėje. Po Vokietijos kapituliacijos jis, kaip kvalifikuotas teisininkas, gerai pažinojęs Vakarų Europos gyvenimą, buvo pakviestas dirbti į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją. 19191920 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktoriumi. 1920 m. paskirtas Lietuvos reikalų patikėtiniu Latvijoje, nuo 1921 m. – ir Estijoje.

19231925 m. dirbo Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Čekoslovakijoje, 1924–1925 m. – Rumunijoje. 1925–1927 m. pasiuntinys Šveicarijoje ir nuolatinis Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje. [1]

1927 m. likvidavus Lietuvos atstovybę Tautų Sąjungoje grįžo į Lietuvą ir vadovavo Užsienio reikalų ministerijos departamentams, 1928 m. paskirtas šios ministerijos generaliniu sekretoriumi ir kartu pasiuntiniu Čekoslovakijoje.

1929 m. lapkričio 8 d. – 1934 m. birželio 12 d. Juozo Tūbelio Ministrų kabinete LR užsienio reikalų ministras, ilgiausiai ėjęs šias pareigas tarpukario politikas. [2] Tais metais Lietuvos diplomatija pasiekė tam tikrų laimėjimų – Hagos teisme laimėtos bylos prieš Lenkiją ir Vokietiją, priartėta prie Baltijos valstybių sąjungos sudarymo.

1934–1936 m. dirbo Valstybės Taryboje, padėdamas rengti įvairias sutartis su užsienio valstybėmis. 1936–1940 m. Lietuvos banko valdybos direktorius, valiutų komisijos pirmininkas. Dalyvavo Šaulių sąjungos, Vilniui vaduoti sąjungos, Skautų organizacijos veikloje. Kurį laiką dirbo „Dabartyje“, yra paskelbęs darbų. Palaidotas Kauno evangelikų kapinėse (dab. Ramybės parkas). [3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų (sud. Algirdas Banevičius). - Vilnius: Knyga, 1991. - 159 p. - ISBN 5-89942-585-7
  2. Vyriausybės žinios, 1929-11-13, Nr. 313, 6 psl.
  3. Lietuvos aidas, 1940-02-23, Nr. 88 (5297)
Politinis postas
Prieš tai:
Juozas Tūbelis
Lietuvos užsienio reikalų ministras
19291934 m.
Po to:
Stasys Lozoraitis