Dovas Zaunius (1892)

Dovas Zaunius

Gimė	1892 m. birželio 19 d. Rokaičiai, Lankos apskritis, Vokietijos imperija
Mirė	1940 m. vasario 22 d. (47 metai) Kaunas
Tėvas	Dovas Zaunius
Sutuoktinis (-ė)	Vincė Jonuškaitė-Zaunienė

Veikla	diplomatas
Pareigos	užsienio reikalų ministras

Išsilavinimas	baudžiamosios ir civilinės teisės daktaras
Alma mater	1915 m. Karaliaučiaus universitetas

Dovas Zaunius (1892 m. birželio 19 d. Rokaičiuose, Lankos apskritis – 1940 m. vasario 22 d. Kaune) – teisininkas, Mažosios Lietuvos politinis veikėjas, Lietuvos diplomatas.

Biografija

Gimė Rytų Prūsijoje, netoli Naujosios (vok. Neukirch, dab. Timiriazevas) Mažosios Lietuvos politinio ir visuomenės veikėjo Dovo Zauniaus šeimoje, jauniausias jo sūnus, Mortos Zauniūtės brolis. 1911 m. baigė Tilžės gimnaziją. Studijavo teisę Miuncheno, Halės, Berlyno universitetuose, 1915 m. baigė Karaliaučiaus universitetą. 1917 m. Karaliaučiaus universitete apgynė baudžiamosios ir civilinės teisės daktaro disertaciją.

Dar studijų metais įsijungė į tėvo, Dovo Zauniaus vyresniojo, vadovaujamos Lietuvių konservatorių partijos veiklą. Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Vokietijos kariuomenėje. Po Vokietijos kapituliacijos jis, kaip kvalifikuotas teisininkas, gerai pažinojęs Vakarų Europos gyvenimą, buvo pakviestas dirbti į Lietuvos užsienio reikalų ministeriją. 1919–1920 m. dirbo Užsienio reikalų ministerijos politikos departamento direktoriumi. 1920 m. paskirtas Lietuvos reikalų patikėtiniu Latvijoje, nuo 1921 m. – ir Estijoje.

1923–1925 m. dirbo Lietuvos nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Čekoslovakijoje, 1924–1925 m. – Rumunijoje. 1925–1927 m. pasiuntinys Šveicarijoje ir nuolatinis Lietuvos atstovas Tautų Sąjungoje.^[1]

1927 m. likvidavus Lietuvos atstovybę Tautų Sąjungoje grįžo į Lietuvą ir vadovavo Užsienio reikalų ministerijos departamentams, 1928 m. paskirtas šios ministerijos generaliniu sekretoriumi ir kartu pasiuntiniu Čekoslovakijoje.

1929 m. lapkričio 8 d. – 1934 m. birželio 12 d. Juozo Tūbelio Ministrų kabinete LR užsienio reikalų ministras, ilgiausiai ėjęs šias pareigas tarpukario politikas.^[2] Tais metais Lietuvos diplomatija pasiekė tam tikrų laimėjimų – Hagos teisme laimėtos bylos prieš Lenkiją ir Vokietiją, priartėta prie Baltijos valstybių sąjungos sudarymo.

1934–1936 m. dirbo Valstybės Taryboje, padėdamas rengti įvairias sutartis su užsienio valstybėmis. 1936–1940 m. Lietuvos banko valdybos direktorius, valiutų komisijos pirmininkas. Dalyvavo Šaulių sąjungos, Vilniui vaduoti sąjungos, Skautų organizacijos veikloje. Kurį laiką dirbo „Dabartyje“, yra paskelbęs darbų. Palaidotas Kauno evangelikų kapinėse (dab. Ramybės parkas).^[3]

Įvertinimas

Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino II laipsnio ordinas (1928 05 15);
Šaulių žvaigždės ordinas (1939)
Skautų Gedimino vilko ordinas (1934)
Belgijos Leopoldo I laipsnio ordinas (1931)
Čekoslovakijos Baltojo liūto I laipsnio ordinas (1931)
Danijos Danebrogo I laipsnio ordinas (1931)
Estijos Erelio kryžiaus I laipsnio ordinas (1931 04 29)
Italijos Žvaigždės I laipsnio ordinas (1933)
Italijos Karūnos II laipsnio ordinas (1927)
Latvijos Trijų žvaigždžių I laipsnio ordinas (1931)
Rumunijos Karūnos I laipsnio ordinas (1931)
Švedijos Poliarinės žvaigždės I laipsnio ordinas (1932)

Šaltiniai

↑ 111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų (sud. Algirdas Banevičius). - Vilnius: Knyga, 1991. - 159 p. - ISBN 5-89942-585-7
↑ Vyriausybės žinios, 1929-11-13, Nr. 313, 6 psl.
↑ Lietuvos aidas, 1940-02-23, Nr. 88 (5297)

Politinis postas
Prieš tai: Juozas Tūbelis	Lietuvos užsienio reikalų ministras 1929–1934 m.	Po to: Stasys Lozoraitis

[1] 111 Lietuvos valstybės 1918-1940 m. politikos veikėjų (sud. Algirdas Banevičius). - Vilnius: Knyga, 1991. - 159 p. - ISBN 5-89942-585-7

[2] Vyriausybės žinios, 1929-11-13, Nr. 313, 6 psl.

[3] Lietuvos aidas, 1940-02-23, Nr. 88 (5297)

[1]

[2]

[3]