Antroji Lenkijos Respublika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Lenkijos Antroji Respublika)
Jump to navigation Jump to search
Rzeczpospolita Polska
Lenkijos Respublika
Buvusi respublika
1918 – 1939
Flag herbas
Vėliava Herbas
Himnas
Lenkijos himnas
Location of
Lenkija 1930 m.
Sostinė Varšuva
Kalbos lenkų
Valdymo forma Unitarinė parlamentinė respublika(oficialiai, 1918-1935)
Unitarinė prezidentinė respublika (1935-1939)
Autoritarinė respublika (1926-1939)
Lenkijos Prezidentas
 1918–1922 (pirmas) Jozefas Pilsudskis
 1926–1939 (paskutinis) Ignacy Mościcki
Era Naujausi laikai
 - Nepriklausomybė 1918 m., 1918
 - Nacių įsiveržimas 1939 m.
Plotas
 - 1921 387 000 km² (149 422 sq mi)
Gyventojai
 - 1921 27 177 000 
 - 1931 32 107 000 
 - 1938 34 849 000 
Valiuta Zlotas (zł)
Prieš
Po
Flag of the German Empire.svg Varšuvos generalgubernija
Flag of the German Empire.svg Liublino generalgubernija
Flag of Austria-Hungary (1869-1918).svg Austrija-Vengrija
Flag of the German Empire.svg Vokietijos imperija
Flag of Ukraine.svg Vakarų Ukrainos Liaudies Respublika
Flag of the Ukrainian State.svg Ukrainos Liaudies Respublika
Flag of Central Lithuania.svg Vidurinė Lietuva
Flag of Belarus (1918, 1991–1995).svg Baltarusijos Liaudies Respublika
Nacių Vokietija Flag of Germany (1935–1945).svg
Lenkijos okupacija (1939-1945) Flag of Germany (1935–1945).svg
Sovietų Sąjunga Flag of the Soviet Union.svg
Lietuva Flag of Lithuania.svg
Slovakijos respublika (1939-1945) Flag of Slovakia (1939–1945).svg
Lenkijos emigracinė vyriausybė Flag of Poland.svg

Antroji Lenkijos Respublika (lenk. II Rzeczpospolita) – Lenkijos valstybė XX a. tarpukariu. Gyvavo nuo I pasaulinio karo pabaigos iki 1939 metų. Sostinė – Varšuva.

Valstybės sienos galutinai susiformavo 1922 metais, joje buvo ir okupuotas Vilniaus kraštas, iš pradžių Respublikoje vadintas Vilniaus žeme (pats Vilniaus kraštas oficialiai vadinosi Vidurio Lietuva), o nuo 19251926 m. sandūros – Vilniaus vaivadija.

Respublikos plotas 1931 m. buvo 388 634 km² (6-oji pagal dydį Europoje). Beveik trečdalį gyventojų sudarė tautinės mažumos (daugiausia ukrainiečiai bei žydai, taip pat baltarusiai, vokiečiai, čekai ir lietuviai).

Politinė sistema[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkija nuo 1919 m. iki 1926 m. buvo parlamentinė demokratija, prezidentas turėjo ribotas galias. Rinkimų teisę turėjo 25 m. sulaukę Lenkijos piliečiai. 1918 m. lapkričio 28 d. dekretu maršalas Juzefas Pilsudskis suteikė moterims teisę balsuoti.

Po 1926 m. karinio perversmo Lenkija tapo autoritarine valstybe, o faktinis vadovas J. Pilsudkis įgijo neribotas galias. 1928 m. Lenkijoje vyko paskutiniai demokratiniai rinkimai, kuriuos vis dėlto laimėjo propilsudskinės jėgos. Šalies vadovui mirus 1935 m., šalis išliko nedemokratinė, pablogėjo Lenkijoje gyvenančių tautinių mažumų (lietuvių ir ypač žydų) padėtis.

Prezidentai ir Ministrai pirmininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lenkijos maršalas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prezidentai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ministrai pirmininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Jędrzej Moraczewski (1918 m. lapkričio 18 d. – 1919 m. sausio 16 d.)
  • Ignacy Paderewski (1919 m. sausio 18 d. – 1919 m. lapkričio 27 d.)
  • Leopold Skulski (1919 m. gruodžio 13 d. – 1920 m. birželio 9 d.)
  • Władysław Grabski (1920 m. birželio 27 d. – 1920 m. liepos 24 d.)
  • Wincenty Witos (1920 m. liepos 24 d. – 1921 m. rugsėjo 13 d.)
  • Antoni Ponikowski (1921 m. rugsėjo 19 d. – 1922 m. kovo 5 d.)
  • Antoni Ponikowski (1922 m. kovo 10 d. – 1922 m. birželio 6 d.)
  • Artur Śliwiński (1922 m. birželio 28 d. – 1922 m. liepos 7 d.)
  • Wojciech Korfanty (1922 m. liepos 14 d. – 1922 m. liepos 31 d.)
  • Julian Nowak (1922 m. liepos 31 d. – 1922 m. gruodžio 14 d.)
  • Władysław Sikorski (1922 m. gruodžio 16 d. – 1923 m. gegužės 26 d.)
  • Wincenty Witos (1923 m. gegužės 28 d. – 1923 gruodžio 14 d.)
  • Władysław Grabski (1923 gruodžio 19 d. – 1925 m. lapkričio 14 d.)
  • Aleksander Skrzyński (1925 m. lapkričio 14 d. – 1926 m. gegužės 5 d.)
  • Wincenty Witos (1926 m. gegužės 10 d. – 1926 m. gegužės 14 d.)
  • Kazimierz Bartel (1926 m. gegužės 15 d. – 1926 m. birželio 4 d.)
  • Kazimierz Bartel (1926 m. birželio 8 d. – 1926 m. rugsėjo 24 d.)
  • Kazimierz Bartel (1926 m. rugsėjo 27 d. – 1926 m. rugsėjo 30 d.)
  • Józef Piłsudski (1926 m. spalio 2 d. – 1928 m. birželio 27)
  • Kazimierz Bartel (1928 m. birželio 27 – 1929 m. balandžio 13 d.)
  • Kazimierz Świtalski (1929 m. balandžio 14 d. – 1929 m. gruodžio 7 d.)
  • Kazimierz Bartel (1929 m. gruodžio 29 d. – 1930 m. kovo 15 d.)
  • Walery Sławek (1930 m. kovo 29 d. – 1930 m. rugpjūčio 23 d.)
  • Józef Piłsudski (1930 m. rugpjūčio 25 d. – 1930 m. gruodžio 4 d.)
  • Walery Sławek (1930 m. gruodžio 4 d. – 1931 m. gegužės 26 d.)
  • Aleksander Prystor (1931 gegužės 27 d. – 1933 m. gegužės 9 d.)
  • Janusz Jędrzejewicz (1933 m. gegužės 10 d. – 1934 m. gegužės 13 d.)
  • Leon Kozłowski (1934 m. gegužės 15 d. – 1935 m. kovo 28 d.)
  • Walery Sławek (1935 m. kovo 28 d. – 1935 m. spalio 12 d.)
  • Marian Zyndram-Kościałkowski (1935 m. spalio 13 d. – 1936 m. gegužės 15 d.)
  • Felicjan Sławoj Składkowski (1936 m. gegužės 15 d. – 1939 m. rugsėjo 30 d.)

Kariuomenė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarpukario Lenkijos kariuomenė buvo santykinai didelė, ją sudarė apie 950 tūkst. kareivių: 37 pėstininkų divizijos, 11 kavalerijos brigadų, 2 šarvuotos brigados bei artilerija. Dar 700 tūkst. piliečių buvo įtraukti į kariuomenės rezervą. Antrojo pasaulinio karo pradžioje Lenkiją gynė beveik milijonas karių, turėta 1280 tankų ir 745 lėktuvų [1].

Karių paruošimas buvo nuodugniai apgalvotas ir vykdomas, juos rengė kompetentingi kareiviai, turintys ekspertines žinias ir pasižymintys kilniais idealais. Vyresni ir jaunesni karininkai nuolat naujino savo žinias tiek tuometines technines naujoves pristatančiose paskaitose, tiek praktiniuose užsiėmimuose. Lenkijos kariuomenės įranga buvo senesnė ir mažiau išvystyta nei nacių Vokietijos turima įranga, jos atnaujinimą sulėtino pasitikėjimas Vakarų Europos šalių karine pagalba ir biudžetiniai sunkumai[2].

Administracinis suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vaivadijos ir apskritys 1930 m.
Vaivadijos ir apskritys 1939 m.
Vaivadija Plotas, tūkst. km² (1930 m.) Gyventojai, tūkst. (1931 m.)
Balstogės vaivadija 26,0 1263
Kelcų vaivadija 22,2 2671
Krokuvos vaivadija 17,6 2300
Liublino vaivadija 26,6 2116
Lodzės vaivadija 20,4 2650
Lvovo vaivadija 28,4 3126
Naugarduko vaivadija 23,0 1057
Pamario vaivadija 25,7 1884
Palenkės vaivadija 36,7 1132
Poznanės vaivadija 28,1 2340
Silezijos vaivadija 5,1 1533
Stanislavovo vaivadija 16,9 1480
Ternopolio vaivadija 16,5 1600
Varšuvos miestas 0,14 1179
Varšuvos vaivadija 31,7 2461
Vilniaus vaivadija 29,0 1276
Volynės vaivadija 35,7 2087

Aukštasis mokslas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmaisiais akademiniais metais po Lenkijos nepriklausomybės atkūrimo (1918-1919) jos teritorijoje veikė 7 universitetai. Jų skaičius augo - buvo steigiamos tiek valstybinės, tiek privačios aukštosios mokyklos, ir jau 1932-1933 metais jų buvo 24, o 1937-1938 - 32. Juose studijavo apie 49,3 tūkst. studentų, 28% sudarė moterys - tai antroji pagal dydį studijuojančių moterų dalis tuometinėje Europoje[3]. Lenkijos studentai koncentruodavosi Varšuvoje (42%), Lvove (19%), Krokuvoje (15,6%) ir Vilniuje (7,2%). Populiariausia studijų sritis - teisė. Ją pasirinkdavo daugiau nei 20% studentų[4].

Demografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gyventojų skaičius
Surašymo data Gyventojų skaičius Miestų gyventojai, proc. Gyventojų tankis
(žmonių / 1 km²)
1921 m. rugsėjo 30 d. 27 177 000 24,6% 69,9
1931 m. gruodžio 9 d. 32 107 000 27,4% 82,6
1938 m. gruodžio 31 d. 34 849 000 30% 89,7

Tautinės mažumos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimtoji kalba vaivadijose, 1931 m. duomenys

Tarpukario laikotarpiu Lenkija buvo daugiataute, lenkai sudarė nuo 64 iki 69,2% gyventojų (šiuo metu lenkai sudaro apie 90% šalies gyventojų). Rytų pasienių kaimuose lenkai sudarė mažumą (daugumą sudarė baltarusiai ir ukrainiečiai), tuo tarpu daugumą sudarydavo miestuose (didesniuose - lenkai, mažesniuose - žydai ir lenkai). Lenkų buvo daugiau Vilniaus krašte ir tuometinėje Lvovo vaivadijoje. Vakaruose, kai kuriuose vietovėse, daugumą sudarė vokiečiai. Kai kuriose vietovėse daugiausia buvo žydų. Tautinių mažumų atstovai ne kartą tapo masinės nacionalistinės propagandos objektu[5].

Tautinė sudėtis, remiantis 1921 m. gyventojų surašymu[6]:

  1. Lenkai – 69,2%
  2. Ukrainiečiai –14,0%
  3. Žydai – 7,8%
  4. Baltarusiai – 3,9%
  5. Vokiečiai – 3,8%
  6. Kita arba nenurodyta – 1,3%

Tautinė sudėtis, remiantis 1931 m. gyventojų surašymu[6]:

  1. Lenkai – 68,9%
  2. Ukrainiečiai – 13,9%
  3. Žydai – 8,6%
  4. Baltarusiai – 3,1%
  5. Vokiečiai – 2,3%
  6. Kita arba nenurodyta – 3,2%

Religijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tarpukario Lenkijoje buvo daugelio religijų tauta. 1921 m., 16 057 229 piliečių (apie 62.5%) buvo katalikai, 3 031 057 (apie 11.8%) - unitai ir armėnų katalikai, 2 815 817 (apie 10,95%) - stačiatikiai, 2 771 949 (apie 10,8%.) - žydai, o 940 232 (apie 3,7%.) buvo protestantai (daugiausia liuteronai)[6].

1931 m. Lenkijoje buvo antroji pagal dydį žydų populiacija pasaulyje, sudaranti vieną penktadalį visos pasaulio diasporos (apie 3 136 000 gyventojų). [7].

Didžiausi miestai 1939 m.[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1939 m. Lenkijoje buvo 2 miestai virš 500 tūkst. gyventojų (Varšuva ir Lodzė), 9 miestai, kuriuose gyveno 100–500 tūkst., 12 miestų, kuriuose gyveno 50–100 tūkst., 46 miestai, kuriuose gyveno 20–50 tūkst. i 83 miestai, kuriuose gyveno 10–20 tūkst. gyventojų[6].

Miestas Gyventojų skaičius Vaivadija
1 Varšuvos herbas Varšuva 1,289,000 Varšuvos vaivadija
2 Lodzės herbas Lodzė 672,000 Lodzės vaivadija
3 Lvovo herbas Lvovas 318,000 Lvovo vaivadija
4 Poznanės herbas Poznanė 272,000 Poznanės vaivadija
5 Krokuvos herbas Krokuva 259,000 Krokuvos vaivadija
6 Vilniaus vaivadijos herbas Vilnius 209,000 Vilniaus vaivadija
7 Bydgoščiaus herbas Bydgoščius 141,000 Poznanės vaivadija
vėliau Pamario vaivadija
8 Čenstakavos herbas Čenstakava 138,000 Kelcų vaivadija
9 Katovicų herbas Katovicai 134,000 Silezijos vaivadija
10 Sosnoveco herbas Sosnovecas 130,000 Kelcų vaivadija
11 Liublino herbas Liublinas 122,000 Liublino vaivadija
12 Gdynės herbas Gdynė 120,000 Pamario vaivadija
13 Chožuvo herbas Chožuvas 110,000 Silezijos vaivadija
14 Balstogės herbas Balstogė 107,000 Balstogės vaivadija
15 Kališo herbas Kališas 81,000 Poznanės vaivadija
16 Radomo herbas Radomas 78,000 Kelcų vaivadija
17 Torunės herbas Torunė 62,000 Pamario vaivadija
18 Stanislavovo herbas Stanislavovas 60,000 Stanislavovo vaivadija
19 Kelcų herbas Kelcai 58,000 Kelcų vaivadija
20 Vloclaveko herbas Vloclavekas 56,000 Pamario vaivadija
21 Grudziondzo herbas Grudziondzas 54,000 Pamario vaivadija
22 Bresto herbas Brestas 51,000 Palenkės vaivadija
23 Petrakavo herbas Petrakavas 51,000 Lodzės vaivadija
24 Peremyšlio herbas Peremyšlis 51,000 Lvovo vaivadija

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. David G. Williamson. Poland Betrayed: The Nazi-Soviet Invasions of 1939. Stackpole Books, 2011. 21 psl.
  2. Walter M. Drzewieniecki. The Polish Army on the Eve of World War II. Polish Review, 1981, 26#3, 55-64 psl.
  3. B. G. Smith. The Oxford Encyclopedia of Women in World History: 4 Volume Set. Oxford University Press. 2008 p. 470.
  4. I. Kienzler. Nauka. Dwudziestolecie Międzywojenne. Bellona / Edipresse, 2014, 10 psl. ISBN 978-83-7769-973-7
  5. N. Wójtowicz, Masoni w wielonarodowościowej II Rzeczypospolitej (Warszawa 2011) ISBN 978-83-925702-4-0. (lenkų k.)
  6. 6,0 6,1 6,2 6,3 Pierwszy powszechny spis Rzeczypospolitej Polskiej z dnia 30 września 1921 roku (lenkų k.) (prieiga 2018-11-26) Citavimo klaida: Netinkama <ref> žymė; vardas "" apibrėžtas keletą kartų su skirtingu turiniu Citavimo klaida: Netinkama <ref> žymė; vardas "" apibrėžtas keletą kartų su skirtingu turiniu
  7. Joseph Marcus, Social and Political History of the Jews in Poland, 1919–1939. Mouton Publishing, 1983, ISBN 90-279-3239-5, Google Books, p. 17