Wojciech Korfanty

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Wojciech Korfanty
Lenkijos Respublikos ministro pirmininko pavaduotojas
Wojciech Korfanty.PNG
Gimė: 1873 m. balandžio 20 d.
Silezijos Semianovicai, Vokietijos imperija
Mirė: 1939 m. rugpjūčio 17 d. (66 metai)
Varšuva, Lenkija
Tautybė: lenkas
Sutuoktinis(-ė): Elżbieta Korfantowa
Religija: Romos Katalikų
Lenkijos Respublikos ministro pirmininko pavaduotojas
Ėjo pareigas: 1923 m. spalis1923 m. gruodis
Lenkijos Respublikos Seimo deputatas
Ėjo pareigas: 1922 m. – 1930 m.
Partija: Lenkijos krikščionių demokratų partija
Darbo partija
Parašas
Wojciech Korfanty signature.png

Vojcechas Korfantas (Wojciech Korfanty, 1873 m. balandžio 20 d. – 1939 m. rugpjūčio 17 d.) – lenkų politinis ir visuomeninis veikėjas, vienas iš Trečiojo Silezijos sukilimo lyderių, Vokietijos imperijos Reichstago deputatas, Lenkijos I ir II kadencijos seimo deputatas.

Vaikystė ir jaunystė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė angliakasio šeimoje, Silezijos Semianovicuose, tuometinės Vokietijos imperijos teritorijoje. Nuo 1985 iki 1901 m. studijavo filosofiją, teisę ir ekonomiką, iš pradžių Berlyno technikos universitete, vėliau – Vroclavo universitete, kur vienu iš jo mokytojų buvo marksistas Werner Sombart, su kuriuo Korfanty dar ilgai palaikė draugiškus santykius.

1901 m. Korfanty tapo Górnoślązak laikraščio, leidžiamo lenkų kalba, vyriausiuoju redaktoriumi. 1903 m. jis buvo išrinktas į Reichstagą, o 1904 m ir į Prūsijos landtagą, kur jis atstovavo nepriklausomam „Lenkų ratui“ (lenk. Polskie koło). Tai reikšmingas nuokrypis nuo tuometinės tradicijos, kadangi Vokietijoje gyvenusi lenkų tautinė mažuma palaikydavo Centro partiją, kuri atstovavo Vokietijos katalikų bendruomenei, besijaučiančiai menkesne palyginus su šalyje vyraujančiu protestantų tikėjimu. Tačiau, kai jis atsisakė kovoti už lenkų mažumos teises (tik per katalikišką prizmę), lenkų bendruomenė nuo jo atitolo ir ieškojo kitos atramos. Straipsnyje „Šalin centrą“ (1901 m.) Korfanty paragino lenkakalbius katalikus įveikti savo nacionalinį abejingumą ir žvelgti į save visų pirma ne kaip į krikščionis, o kaip į lenkų tautos atstovus. Tačiau politikas nepamiršo apie savo krikščioniškų demokratinių pažiūrų ir vėliau, veikdamas Lenkijos vidaus politikoje, jų laikėsi.

Lenkijos nepriklausomybės atkūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Pirmojo pasaulinio karo, 1918 m. Lenkija atgavo nepriklausomybę. Savo spalio 25 d. kalboje Reichstage Korfanty reikalavo, kad Lenkijos valstybei būtų grąžintos Vakarų Prūsijos (įskaitant Varmę), Gdansko miesto, Poznanės provincijos teritorijos, taip pat dalis Rytų Prūsijos (Mazurai) ir Silezijos (Aukštutinė Silezija).

Karui pasibaigus, Didžiosios Lenkijos sukilimo metu, Korfanty tapo Aukščiausiosios liaudies tarybos (lenk. Naczelna Rada Ludowa) Poznanėje dalyviu. Buvo vienu iš Antrojo Silezijos sukilimo 1920 m. ir Trečiojo Silezijos sukilimo 1921 m. vadovu, kurių metu Aukštutinės Silezijos gyventojai priešinosi Vokietijos valdžiai. Vokiečiai jį kaltino terorizmu prieš vokiečių kilmės civilinius gyventojus Aukštutinėje Silezijoje, o propagandiniai laikraščiai teigė, kad tai jis užsakė Silezijos politiko Teofiliaus Kupkos nužudymą.

Politinė karjera Lenkijoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Wojciecho Korfanty paminklas Silezijos Semianovicuose

19221930 Korfanty buvo Lenkijos seimo nariu ir 19221935 m. Silezijos seimo nariu, kur atstovavo krikščionių demokratų požiūrį. Priešinosi Silezijos vaivadijos autonomijos idėjai ir laikė ją kliūtimi reintegracijos su Lenkija kelyje. Tačiau tuo pat metu jis gynė vokiečių mažumos teises, nes manė, kad tautinių mažumų klestėjimas praturtina visą regiono kultūrą.

Trumpai, 1923 spalio-gruodžio mėn. dirbo Wincento Witoso vyriausybėje, buvo ministro pirmininko pavaduotoju. 1924 m. jis ir vėl pradėjo dirbti žiniasklaidoje ir įsidarbino Rzeczpospolita ir Polonia laikraščiuose redaktoriaus pavaduotoju. Priešinosi 1926 m. gegužės mėn. įvykusiam perversmui ir vėlesniam Sanacijos judėjimo įsteigimui. 1930 m. buvo areštuotas ir įkalintas Bresto tvirtovėje kartu su kitais Centrolew lyderiais, besipriešinančiais valdančiajai vyriausybei.

1935 m. buvo priverstas palikti Lenkiją ir emigruoti į Čekoslovakiją, kur dalyvavo centro dešinėje Front Morges grupėje, kurią įkūrė emigrantai Ignacy Jan Paderewski ir Władysław Sikorski. Įvykus vokiečių invazijai, Korfanty persikėlė į Prancūziją. Grįžo į Lenkiją 1939 m. balandį, kai nacistinė Vokietija atšaukė 1934 m. nepuolimo sutartį, tikėdamasis, kad Lenkijos nepriklausomybei kilusi grėsmė padės įveikti politinį skilimą šalies salyje, tačiau buvo iš karto suimtas. Rugpjūtį, dėl labai blogos sveikatos, buvo paleistas iš kalėjimo ir dvi savaites prieš II pasaulinio karo pradžią mirė. Nors mirties priežastis nėra aiški, yra teigiama, kad gydymas, kurį Korfanty gavo būdamas kalėjime, galėjo pabloginti jo sveikatą.

Palikimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po 1945 m., kai Lenkijos komunistai siekė įtvirtinti save kaip Lenkijos nepriklausomybės kūrėjus ir garantus, Korfanty buvo reabilituotas ir pripažintas nacionaliniu herojumi kovoje už lenkų kilmės gyventojų Aukštutinėje Silezijoje nediskriminavimą ir už jo pastangas sujungti Sileziją su Lenkija.

Šiandien daug gatvių, vietų ir institucijų yra pavadinta Korfantui atminti. Kai Opolės Silezija tapo 1945 m. Lenkijos dalimi, miestas iki tol buvusioje vokiškoje Aukštutinės Silezijos dalyje, Friedland in Oberschlesien, jo garbei buvo pavadintas Korfantovu.