Kelcai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kelcai
lenk. Kielce
      
Menininkų aikštė Kelcuose
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė Lenkijos vėliava Lenkija
Vaivadija Švento Kryžiaus vaivadija Švento Kryžiaus vaivadija
Apskritis Kelcų apskritis
Gyventojų (2021[1]) 186 894
Plotas 109,65 km²
Tankumas (2021[1]) 1 704 žm./km²
Pašto kodas 25-001 iki 25-900
Tinklalapis Kielce
Vikiteka Kelcai

Kèlcai [2] (lenk. Kielce) – miestas-apskritis pietinėje Lenkijos dalyje, Švento Kryžiaus vaivadijos centras, įsikūręs Švento Kryžiaus kalnuose, prie Silnicos upės.

Statybinių medžiagų, pramonės įrenginių, siurblių, sunkvežimių, guolių gamyba, chemijos, siuvimo, tekstilės, stiklo, medienos apdirbimo, popieriaus, maisto (mėsos, pieno, cukraus), poligrafijos pramonė. Yra Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų katedra (1635 m.), Švč. Trejybės bažnyčia (1644 m.), klasicistinės Šv. Vaitiekaus (1889 m.), Šv. Petro ir Pauliaus (1837 m.), ankstyvojo baroko Krokuvos vyskupų rūmai (1641 m.), dvasinė seminarija.[3]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kelcų miesto planas

Pirmieji gyventojai čia atsikėlė V a. pr. m. e. Maždaug iki VI a. ar VII a. Silnicos upės krantuose gyveno keltai. Juos iš šios teritorijos išstūmė slavai, kurie medžiodami gretimuose miškuose užimdavo vis didesnes teritorijas. Iki XI a. Švento Kryžiaus kalnuose nebuvo nuolat gyvenama, kol atvyko pastovesni medžiotojai prekiaujantys kailiais, mėsa, grūdais ir kitais reikalingais produktais.

XII a. pradžioje naujas atvykėlis vyskupas iš Krokuvos pastatė bažnyčią ir dvarą. 1229 m. Vincentas Kadlubekas pradėjo statyti parapijos mokyklą. 1295 m. Kelcams suteiktos miesto teisės. XIII a. per mongolų invaziją miestas buvo sugriautas, tačiau greitai vėl atstatytas.

Kelcų apylinkės turtingos rūdomis tokiomis kaip varis, geležis, švinas, o taip taip ir klintimis. Dėl to XV a. miestas tapo svarbiu metalurgijos centru. Tuo metu mieste buvo keletas stiklo gamyklų ir ginklų parduotuvių. 1527 m. vyskupas Piotras Tomickis nuliejo varpą bažnyčiai, o tarp 1637 ir 1642 m. šalia turgaus aikštės buvo pastatyti renesanso stiliaus rūmai. Per Švedų tvaną miestas buvo nusiaubtas ir sudegintas švedų. Išliko tik rūmai ir bažnyčia, tačiau miestas vadovaujant vyskupui Andriui Zaluskiui buvo atstatytas.

1761 m. mieste gyveno daugiau kaip 4 000 gyventojų. Per trečiąjį Abiejų Tautų Respublikos padalinimą miestas atiteko Austrijai. Napoleono Bonaparto žygio per Europą metu atiteko Prancūzijai. Žlugus Napoleonui, Krokuva laikinai tapo nepriklausomu miestu – respublika (Krokuvos respublika), o Kelcai – vaivadijos centru. Miestas pradėjo greitai augti su naujomis šachtomis, karjerais ir gamyklomis.

1816 m. Kelcuose įkurtas pirmasis Lenkijoje technikos universitetas. 1831 m. ir 1863 m. Lenkijoje įvyko sukilimai prieš rusų valdžią. Po antrojo buvo uždrausta lenkų kalba. XIX a. miestas buvo Kelcų gubernijos ir Kelcų apskrities centras.[4]

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui Kelcuose buvo suformuoti pirmieji, atskiri nuo Rusijos Lenkų legionai. Pasibaigus karui Lenkija po 123 metų pertraukos atgavo nepriklausomybę, o Kelcai tapo Kelcų vaivadijos centru.

1939 m. Antrojo pasaulinio karo metu Lenkija užimta Vokietijos. Kelcai tapo svarbiu pasipriešinimo centru. Čia veikė keletas aktyvių pasipriešinimo grupių, o Švento Kryžiaus kalnai tapo aktyvaus partizaninio judėjimo vieta. Antrojo pasaulinio karo metu žuvo nemažai Kelcų gyventojų, kurių dauguma buvo žydai. Šiuo metu Kelcai yra sparčiai besivystantis miestas ir svarbus regiono centras.

19191939 m. ir 19451998 m. Kelcų vaivadijos sostinė.[5]

Sportas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. POLAND: Major Cities, citypopulation.de
  2. Pasaulio vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006–2014. (VLKK versija)
  3. Kielce. Visuotinė lietuvių enciklopedija (tikrinta 2023-05-05).
  4. Kielce. Słownik geograficzny Królestwa Polskiego i innych krajów słowiańskich, T. IV (Kęs — Kutno). Warszawa, 1883, 21 psl. (lenk.)
  5. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 205