Kurmaičių piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kurmaičių piliakalnis
Kurmaičių piliakalnis 1994 (3).jpg
Piliakalnis iš šiaurės rytų pusės. 1994 m.

Kurmaičių piliakalnis
Koordinatės
55°56′20″ š. pl. 21°15′52.7″ r. ilg. / 55.93889°š. pl. 21.264639°r. ilg. / 55.93889; 21.264639Koordinatės: 55°56′20″ š. pl. 21°15′52.7″ r. ilg. / 55.93889°š. pl. 21.264639°r. ilg. / 55.93889; 21.264639
Savivaldybė Kretingos rajonas
Seniūnija Kretingos seniūnija
Aukštis 9–12 m
Plotas 60 x 25 m
Priešpilis 65–80 x 23–30 m
Naudotas I tūkstantmečio pr. m. e. pab.
IIIIV a.
Žvalgytas 1962, 1963, 1982, 1992 m.
Tirtas 1979, 1980 m.
Registro Nr. 5236 /A447P; AR518/

Kurmaičių piliakalnis, vadinamas Pilale (nacionalinio reikšmingumo lygmens kultūros paminklas: unikalus kodas 5236, senas registro kodas A447P, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR518) – piliakalnis pietvakarinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Kurmaičių kaime (Kretingos seniūnija), Akmenos ir Pilsupio santakoje, Padvarių tvenkinio šiaurinėje dalyje, 0,4 km į vakarus nuo kelio Kurmaičiai–Tūbausiai.

Piliakalnio papėdės gyvenvietė ir priešpilis iš pietų pusės. 1994 m.
Piliakalnis (dešinėje) su priešpiliu (kairėje) iš rytų pusės. 1994 m.
Piliakalnis iš šiaurės rytų pusės. 2009 m.
Piliakalnis iš šiaurės vakarų pusės (nuo Pajuodupių kapinyno). 2011 m.

Pasiekiamas keliu Kurmaičiai–Tūbausiai (RK2326), atsišakojančiu nuo krašto kelio  218  KretingaSkuodas . Mokyklos gatve įvažiavus į Kurmaičių gyvenvietę, jos kryžkelėje sukama pagrindiniu keliu į kairę pusę ir Akmenos gatve pavažiavus 815 m, pro kairėje pusėje esančios sodybos kiemą toliau važiuojama lauko keliuku 420 m šiaurės vakarų kryptimi. Pravažiavus melioracijos kanalą (Bendinės upelį), sukama į dešinę ir važiuojama palei kanalą dar 130 m iki medžiais apaugusio piliakalnio.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis krantinio tipo, įrengtas aukštumos kyšulyje, įsiterpiančiame į Akmenos ir Pilsupio santaką, iš rytų, šiaurės ir vakarų pusių apsuptas Padvarių tvenkinio.

Šlaitai statūs, nuo slėnio pusės 9–12 m aukščio. Piliakalnio aikštelė beveik keturkampė, apie 60 m ilgio šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi ir 25 m pločio, su 7 m ilgio ir 10 m pločio iškyšuliu šiaurinėje dalyje. Šiaurės vakarinė jos dalis yra 1,5–2 m aukštesnė už likusią.

Palei pietvakarinį kraštą yra kiek išlenktas 60 m ilgio, iki 1,6 m aukščio ir 8 m pločio gynybinis pylimas, kuris vakariniu galu remiasi į Akmenos slėnį, o rytinį galą nuo Pilsupio šlaito skiria apie 5 m tarpas. Abipus pylimo vietomis pastebimos buvusių gynybinių griovių žymės.

Į pietvakarius nuo pylimo yra priešpilis – iš šiaurės vakarų į pietryčius žemėjanti terasa. Jis trapecijos plano, nuo 65 m ilgio šiaurės rytiniame krašte iki 80 m ilgio pietvakariniame krašte bei nuo 23 m pločio šiaurės vakariniame gale iki 30 m pločio pietrytiniame gale.

Palei pietvakarinį terasos kraštą išsiskiria iki 15 m pločio ir 0,5–1 m aukščio, šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi pailgas paaukštėjimas – arimo metu nuskleisto priešpilio pylimo liekanos.

Į pietus ir pietvakarius nuo šio paaukštėjimo 0,5 ha plote buvusi papėdės gyvenvietė.

Piliakalnio būklė stabili. Jis apaugęs menkaverčiais medžiais ir krūmais. Pylimas apardytas ir nuskleistas ariant, o rytinė 4–5 m pločio jo dalis nukasta, įrengiant įvažiavimą į piliakalnio aikštelę. Gynybiniai grioviai užpilti. Aikštelė anksčiau buvusi ariama. Jos vakarinis ir šiaurinis pakraščiai vietomis nuslinkę, išgriuvę į Akmenos upę. Vakarinis ir pietinis aikštelės pakraščiai, pylimo ir priešpilio vakarinė dalis iškasinėti apkasų. Priešpilio pylimai nuskleisti ariant. Ties jų viduriu įkastas betoninis stovas su archeologijos paminklo anotaciniu ženklu.

460 m į šiaurės vakarus yra Pajuodupių kapinynas, o 500 m į vakarus – Kurmaičių II kapinynas.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

XIX a. pab. – XX a. I pusėje piliakalniu buvo laikomas Akmenos dešiniajame krante, Kurmaičių pilkapyne stūksojęs didžiausias pilkapis, vadinamas Pilale, Pilalių kalnu. Jį 1899 m. pirmąkart paminėjo Fiodoras Pokrovskis,[1] o 1928 m. – Petras Tarasenka.[2] 19231926 m. Pilalę nukasė Nikodemas Tamošauskas, ieškojęs padavimuose minimų jos požemiuose užkastų liturginių brangenybių.[3]

Tikrąjį piliakalnį 1962 m. spalio 11 d. išaiškino Ignas Jablonskis.[4] 1972 m. jis paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu (AR518),[5] 1992 m. registruotas nekilnojamųjų kultūros vertybių registre (A447), 1998 m. paskelbtas kultūros paminklu (A447P),[6] 2005 m. pripažintas valstybės saugomu.[7]

1944 m. vokiečių kareiviai, rengdami Akmenos kairiajame krante gynybinius įtvirtinimus, piliakalnio aikštelėje, pylime ir priešpilyje iškasė apkasus.[8]

Užtvenkus 1981 m. Akmenos upę, piliakalnio šlaitai buvo sutvirtinti akmenų grindiniais, tačiau netrukus prasidėjo jų erozija. Pagal inžinierius hidrotechniko Juozo Lukošiūno parengtą projektą Paminklotvarkos departamento lėšomis 19931994 m. šlaitų stabilizavimui buvo supiltas storas drenuojantis žvyringo smėlio sluoksnis, įrengta atraminė akmenų prizmė, žvyro drenažas, priemolio ekranas. Eroduojančio šlaito paviršius sustiprintas žabų tvorelių langeliais, kurie užpilti dirvožemiu su varpučio šaknimis ir apsėti žolių mišiniu.

Vokiečių mokslininkai Hansas ir Gertrūda Mortensenai Kurmaičiuose lokalizavo Kuršo vyskupo Henriko 1253 m. balandžio 5 d. rašte Livonijos ordino magistrui dėl užkariautų pietinių kuršių žemių dalybų minimą Maicinėlės (Maycinele) pilį,[9] kuri priklausė Mėguvos žemei.

Padavimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Ant piliakalnio stovėjusi tvirtovė, kurioje narsūs kurmaitiškiai gynėsi nuo visokio plauko užpuolikų, norėjusių pavergti šį kraštą.[10]
  • Piliakalnį apgaubus rūkui, jame sutemus rinkdavosi ir orgijas keldavo apylinkių laumės, raganos ir velniai.
  • Pilalės požemiuose slypi užburti lobiai.[11]

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1963 m. piliakalnį žvalgė Lietuvos istorijos institutas (ekspedicijos vadovas Adolfas Tautavičius),[12] 1982 m. –- Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (ekspedicijos vadovas Romas Olišauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (ekspedicijos vadovas Vilnius Morkūnas),[13] 1993 m. – Julius Kanarskas.[14]

19791980 m. tyrinėjo Algimantas Merkevičius.[15] Ištirtas 680 m2 plotas, padaryti aikštelės ir priešpilio gynybinių pylimų ir griovių pjūviai, rasta geležinė yla, pora geležinių peiliukų dalių, 4 akmeniniai galąstuvų fragmentai, akmeninio trintuvo dalis, molinė liejimo formelės dalis apvalaus skersmens antkaklei ar apyrankei lieti, gintaro gabaliukas, surinkta apie 200 lipdytos keramikos šukių, iš kurių dauguma lygiu, o kitos – brūkšniuotu ir smulkiai grublėtu paviršiumi.[16] Radinius saugo Lietuvos nacionalinis muziejus.

Piliakalnio aikštelėje rastas 0,2–1 m storio kultūrinis sluoksnis, kuris storesnis žemesnėje aikštelės pusėje. Šioje aikštelės dalyje ištirtos statinio liekanos. Jį sudarė stambių akmenų pusratis, kurio plotis 2–3,5 m, o tarpas tarp pusračio galų – 18 m. Pusračio vidinėje pusėje stovėjo viena eilė medinių stulpų, įkastų kas 2–3 m. Centre buvo smulkiais akmenimis išgrįstas keturkampis, 3 x 2,6 m dydžio grindinis, aplinkui kurį įrengtos 4 apskritos, 2 m skersmens ir 1 m gylio duobės, išsidėsčiusios 2–3 m atstumu tarp pusračio ir keturkampio grindinio. Duobės užpildytos tamsia peleninga ir anglinga žeme su perdegusiais ir suskilusiais akmenimis. Jose surinkta nemažai keramikos šukių.

Aikštelės pylimas supiltas per vieną kartą, buvo 5 m pločio ir iki 1,6 m aukščio. Jo pagrindą sudarė 1 m aukščio akmenų ir molio sluoksnis, kurio kraštai sutvirtinti iš stambių akmenų sukrautomis 60–80 cm pločio ir 1 m aukščio statmenomis sienelėmis. Pylimo viduje buvę sumesti smulkesni akmenys ir supilta žemė. Abipus pylimo buvo iškasta po gynybinį griovį, kurių plotis buvęs nuo 2,5 m iki 4 m, o gylis – nuo 60 cm iki 1,7 m.

Tokios formos statinys Vakarų Lietuvos piliakalniuose aptiktas pirmą kartą. Remiantis analogijomis, aptiktomis tyrinėjant kitus piliakalnius, manoma, kad Kurmaičių piliakalnio aikštelės pietrytinėje dalyje veikusi pagoniška šventykla – alkas.[17]

Priešpilio terasoje kultūrinio sluoksnio nerasta. Priešpilį saugojo trys 5 m pločio pylimai, atskirti vienas nuo kito grioviais.[18]

Piliakalnis įrengtas I tūkstantmečio prieš Kr. pabaigoje, naudotas iki IIIIV a.[19]

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Nagarbos piliakalnis 3,8 km Įpilties piliakalniai 21 km Imbarės piliakalnis 21 km Blank-50px.png
Rūdaičių piliakalnis 5 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Dauginčių piliakalnis 17 km
Martynaičių piliakalnis 15 km
Kartenos piliakalnis 14 km
Eketės piliakalnis 11 km Andulių piliakalnis 9 km
Valėnų piliakalnis 10 km
Kačaičių piliakalnis 15 km

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Ѳедоръ Васильевичъ Покровскiй. Археологическая карта Ковенской губернiи. – Вильна, 1899. – C. 87
  2. Petras Tarasenka. Lietuvos archeologijos medžiaga. – Kaunas, 1928. – P. 164
  3. Vladas Nagevičius. Viena archeologijos ekskursija. Lietuva – 1926 m. liepos 27 d.
  4. Ignas Jablonskis. Padėjo vietovardis. – Švyturys – 1963 m. balandžio 9 d.
    Piliakalniai, red. Adolfas Tautavičius. – Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – Vilnius, 1975. – T. 2. – P. 91, eil. Nr. 353
  5. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 136, eil. Nr. 518
  6. Valstybės žinios – 1998 m. gegužės 27 d. – Nr. 49-1342
  7. Valstybės žinios – 2005 m. gegužės 7 d. – Nr. 58-2034
  8. Piliakalnis vad. Pilalė. Kurmaičių km. Kurmaičių apyl. Archeologinio paminklo pasas. Surašė Juozas Mickevičius, 1966 10 15. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4. – B. 11. – L. 46v
    Rimanta Žilinskienė. Kurmaičių istorija ateičiai. – Kretinga, 2007 m.
  9. Die Kuren – GenWiki
  10. Irena Šeškevičienė. Prakaitu ir krauju aplaistytos kuršių tvirtovės. – Pajūrio naujienos – 2013 m. birželio 25 d.
  11. Julius Kanarskas. Kurmaičių piliakalnis. – Švyturys – 2017 m. rugpjūčio 16 d.
  12. Adolfas Tautavičius. 1963 m. gegužės 8–28 dienomis vykdytos žvalgomosios archeologinės ekspedicijos Kretingos, Klaipėdos, Šilutės ir Tauragės rajonuose ataskaita. – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1. – B. 167. – L. 9-11
  13. Vilnius Morkūnas. 1992 m. Kretingos rajono žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 28, ap. 1. – B. 14
  14. Julius Kanarskas. 1993 metais patikrintų kultūros paveldo paminklų būklės aprašymas Kretingos rajone. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – L. 7
  15. Algimantas Merkevičius. Kurmaičių km piliakalnio, Kurmaičių apyl., Kretingos raj., 1979 m. tyrinėjimų ataskaita. – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1. – B. 691
    Algimantas Merkevičius. Kurmaičių km piliakalnio, Kurmaičių apyl., Kretingos raj., 1980 m. tyrinėjimų ataskaita. – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1. – B. 802
  16. Algimantas Merkevičius. Kurmaičių (Kretingos raj.) piliakalnis. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1978 ir 1979 metais. – Vilnius, 1980. – P. 20-22
    Algimantas Merkevičius. Kurmaičių piliakalnio tyrinėjimai. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1980 ir 1981 metais. – Vilnius, 1982. – P. 27-28
    Альгимантас Мяркявичюс. Раскопки городищя Курмайчяй. – Археологические открытия 1979 года. – Москва, 1980. – C. 380-381
  17. Vytautas Daugudis. Senoji medinė statyba Lietuvoje. – Vilnius, 1982. – P. 37
    Vytautas Daugudis. Pagoniškųjų šventyklų Lietuvoje klausimu. – Ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūra. – Vilnius, 1992. – P. 65
    Vytautas Daugudis. Die Eisenzeitlichen Kultstätten in Litauen. – Archaeologia Baltica. – Vilnius, 1995. – P. 136
    Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. – Vilnius, 1998. – P. 81-82
    Gintautas Zabiela. Tariamos kulto vietos keliuose tyrinėtuose Lietuvos piliakalniuose. – Nuo kulto iki simbolio. – Vilnius, 2002. – P. 93-94
  18. Lietuvos piliakalniai. Atlasas. Sudarė Zenonas Baubonis, Gintautas Zabiela. – Vilnius, 2005. – T. 1. – P. 452-453
  19. Algimantas MerkevičiusKurmaičių piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 308 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Wikimedia alt gold.svg

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Wikimedia alt gold.svg Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.