Ėgliškių (Andulių) kapinynas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Ėgliškių (Andulių) kapinynas
Egliskiai kapinynas 2003.JPG
Bendras kapinyno vaizdas iš pietų pusės

Ėgliškių (Andulių) kapinynas
Koordinatės
55°51′06″š. pl. 21°13′50″r. ilg. / 55.851559°š. pl. 21.23063°r. ilg. / 55.851559; 21.23063Koordinatės: 55°51′06″š. pl. 21°13′50″r. ilg. / 55.851559°š. pl. 21.23063°r. ilg. / 55.851559; 21.23063
Savivaldybė Kretingos rajonas
Seniūnija Žalgirio seniūnija
Plotas 8,78 ha
Naudotas I tūkstantmečio pr. m. e. pab. – 1263 m.
Žvalgytas 1959, 1963, 1982, 1987, 19901992 m.
Tirtas 1895, 1897, 1899, 19011903, 1906, 1908, 1972, 1988, 2002, 2005 m.
Registro Nr. 5269 (A463P; AR551)

Ėgliškių, Andulių kapinynas (valstybės saugomas kultūros paminklas: unikalus kodas - 5269; senas registro kodas - A463P, istorijos ir kultūros paminklų sąrašo Nr. AR551) – kapinynas Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Ėgliškių kaime, 70 m į pietus nuo kelio KretingaTriušiai, Danės kairiajame ir Šaltupio (Kapupio) dešiniajame krante.

Kapinynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrengtas aukštumoje į pietryčius – pietus nuo Ėgliškių pilkapyno. Teritorija dirvonuojanti, buvusi ariama. Viduryje auga sena dvikamienė liepa, šiaurinę dalį kerta dujotiekis. Didesnioji kapinyno dalis yra Ėgliškių, o pietinė buvusi išnykusio Andulių kaimo žemėje, todėl literatūroje ir šaltiniuose kapinynas vadinamas Ėgliškių arba Andulių vardu.

1972 m. paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu (AR549),[1] 1997 m. įrašytas į kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą,[2] 1998 m. paskelbtas kultūros paminklu, kuris 2005 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.[3]

Į pietvakarius nuo kapinyno yra Ėgliškių (Andulių) piliakalnis ir senosios kaimo kapinės, į šiaurės vakarus – Ėgliškių IV pilkapis, o į šiaurės rytus – VI ir VII pilkapiai.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tyrė: 1895, 1903 m. – Albrechtas Goetze (Berlyno tautotyros muziejus), 1895, 1897, 1899, 1902 m. – E. Froelichas, 1901, 1903, 1906, 1908 m. – Adalbertas Becenbergeris (Karaliaučiaus universitetas), žemės savininkas Martynas Blyža, 1972 m. – Ignas Jablonskis, 1988 m. – I. Jablonskis, Julius Kanarskas ir Donatas Butkus (Kretingos kraštotyros muziejus), 2002 m. – Audronė Bliujienė, 2005 m. – J. Kanarskas.

Žvalgė: 1959 m. – Juozas Mickevičius (Kretingos kraštotyros muziejus), 1963 m. – Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (vadovas Adolfas Tautavičius), 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (vadovas Romas Olišauskas), 1987 m. – Lietuvos dailės muziejus (archeologė A. Bliujienė), 1990 ir 1991 m. – J. Kanarskas.

Iš viso 1895–2005 m. ištirta 1 degintas IIII a. pr. m. e., daugiau kaip 845 nedegintų IIXII a. ir sudegintų IXXIII a. kapų. Rasta darbo įrankių ginklų, namų apyvokos reikmenų, įvairių papuošalų – antkaklių, karolių, smeigtukų, segių, kabučių, apyrankių, žiedų, romėniškų monetų, lipdytos ir apžiestos keramikos ir pan. Dalis papuošalų dengta kalstytomis sidabro plokštelėmis, su mėlyno stiklo akutėmis.

Iki 1945 m. Berlyno, Karaliaučiaus, Įsruties ir Klaipėdos muziejuose saugotų radinių likimas neaiškus. Po karo daugiausia radinių sukaupta Kretingos muziejuje, dalis pateko į Lietuvos dailės ir Nacionalinį muziejus, keletas radinių išlikę Karaliaučiaus istorijos muziejuje.[4]

Kapinynas datuojamas I tūkstantmečio pr. m. e. pabaiga – 1263 m., priklausė 12531263 m. minimai Kretingos piliai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. - Vilnius, 1973. - P. 139
  2. Valstybės žinios - 1998, vasario 7. - P. 11
  3. Kultūros vertybių registras: Ėgliškių, Andulių kapinynas
  4. Regina KulikauskienėAndulių piliakalnis. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 505 psl.