Dubašių senovės žemdirbystės vieta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Dubašių senovės žemdirbystės vieta
Dubasiai 2001.JPG
Senovės žemdirbystės laukų aptvaro pylimas

Dubašių senovės žemdirbystės vieta
Koordinatės
56°00′24″š. pl. 21°18′54″r. ilg. / 56.006723°š. pl. 21.31504°r. ilg. / 56.006723; 21.31504Koordinatės: 56°00′24″š. pl. 21°18′54″r. ilg. / 56.006723°š. pl. 21.31504°r. ilg. / 56.006723; 21.31504
Savivaldybė Kretingos rajonas
Seniūnija Darbėnų seniūnija
Plotas 20,07 ha
Naudotas I tūkstantmetis - XVI a.
Žvalgytas 1981, 1992 m.
Tirtas 2001 - 2002 m.
Registro Nr. 12303 /A1816; IP2457A/

Dubašių senovės žemdirbystės vieta (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas 12303; senas registro kodas A1816; senas istorijos ir kultūros paminklo sąrašo Nr. IP2457A) – senovės žemdirbystės vieta Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, 1,3 km į šiaurės vakarus nuo tilto per Akmenos upę Dubašių kaime (Darbėnų seniūnija), Barkelių miške, Akmenos dešiniajame krante, prie Kašučių ežero.

Senovės žemdirbystės vieta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žemdirbystės laukų krūsnis

Barkelių miško pietrytiniame pakraštyje išliko per 11 akmenų pylimų ir 70 krūsnių. Pylimai tiesūs, 11-68 m ilgio, 2-4 m pločio, 15-30 cm aukščio, jungdamiesi sudaro aptvarus. Krūsnių skersmuo 2-3 m, aukštis 20-30 cm. Keletas krūsnių 4 m skersmens, 35-40 cm aukščio. Dalis jų apardyta išrenkant stambesnius akmenis.[1]

0,2 km į pietvakarius yra Kašučių senovės gyvenvietė, 0,57 km - Kašučių senovės žemdirbystės vieta, 0,3 km į pietus – Kašučių kapinynas, už kurio buvo apeiginis akmuo su dubeniu.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1981 m. išaiškino Ignas Jablonskis. 1992 m. žvalgė Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (tyrimų vadovas Vilnius Morkūnas). 2001 - 2002 m. tyrinėjo Vilniaus, Tartu (Estija) universitetų ir Kretingos muziejaus archeologinė ekspedicija (lauko tyrimų vadovas Julius Kanarskas, moksliniai tyrimų vadovai Valteris Langas, Algimantas Merkevičius). 1992 m. kartografavo Valstybinis žemėtvarkos institutas, 2003 m. – Kultūros paveldo centras.

1993 m. įrašyta į naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašą, 2004 m. registruota (kultūros vertybių registras|nekilnojamųjų kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąraše,[2] 2005 m. pripažinta valstybės saugoma kultūros vertybe.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]