Meškučių piliakalnis

Koordinatės

54°32′49.5″ š. pl. 23°19′56.3″ r. ilg. / 54.547083°š. pl. 23.332306°r. ilg.

Vieta

Marijampolės savivaldybė

Seniūnija

Marijampolės miestas

Aukštis

12 m

Naudotas

I tūkstantmetis pr. m. e.
– II tūkstantmečio pradžia

Žvalgytas

1956, 1965, 2006

Tirtas

1968, 1994, 2007-2010 m.

Registro Nr.

AR324 /u. k. 5080/

Meškučių (Marijampolės) piliakalnis su gyvenviete (registrinis kultūros paveldo objektas: unikalus kodas – 5080, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR324) – piliakalnis ir papėdės gyvenvietė Marijampolės miesto teritorijos pietvakarinėje dalyje, Šešupės kairiajame krante.

Aplinkiniai piliakalniai

Piliūnų piliakalnis 17 km

Piliakalnių piliakalnis (Marijampolė) 18 km

Naujasodžio piliakalnis 29 km

Pajevonio piliakalnis 31 km

Šakališkių piliakalnis 23 km

Meškučių II piliakalnis 0,1 km
Naujienėlės piliakalnis 14 km

Kumelionių piliakalnis 3 km

Padovinio piliakalnis 8 km

Pastaba:
Norėdami pamatyti Vikipedijoje aprašytų gyvenviečių ir kultūros paveldo objektų žemėlapį paspauskite prie koordinačių esančią Žemės ikoną

Istorija

Archeologinėje literatūroje vadinamas Meškučių, rečiau – Marijampolės (1955-1988 m. – Kapsuko) piliakalniu. Piliakalnis buvo Tarpučių kaimo žemių pietiniame pakraštyje, o nuo Meškučių jį skiria Pabaigai ir Ungurinė (Marijampolės seniūnija). Kultūros vertybių registre vadinamas Meškučių piliakalniu, tačiau vietovės pavadinimas nenurodomas. Šiuo metu piliakalnis yra Marijampolės miesto teritorijoje.

Didžiąją piliakalnio dalį iki XIX a. nuplovė Šešupė, todėl pirminė jo išvaizda ir dydis nežinomi. XX a. piliakalnio liekanas apardė duobės. Dabar piliakalnio liekanos dirvonuoja, erozija sulėtėjusi.

Piliakalnis su gyvenviete datuojamas I tūkstantmečiu pr. m. e. – XIII a. 1972 m. paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu AR324^[1], šiuo metu saugomas kaip į registrą įrašytas (registrinis) kultūros paveldo objektas^[2]. Šalia piliakalnio esančios papėdės gyvenvietės teritorijoje aptiktos mirusiųjų deginimo ir laidojimo vietos.

Apie 110 m į pietvakarius nuo piliakalnio, kitapus bevardžio upelio, Pabaigų kaimo žemėje stūkso kito piliakalnio, vadinamo Marcinkalniu, liekanos.

Piliakalnis su gyvenviete

Archeologinį kompleksą sudaro piliakalnis ir papėdės gyvenvietė. Bendras teritorijos plotas apie 6,5 ha. Jos pietvakarinėje dalyje stūkso piliakalnio liekanos, o likusią dalį apima senovės gyvenvietės liekanos. Teritorijos viduriu nuo Karklų gatvės link Pabaigų šiaurės rytų-pietvakarių kryptimi praeina lauko keliukas, greta kurio per senovės gyvenvietės teritoriją 2007 m. nutiesta vandentiekio linija. Teritorijos vakarinėje dalyje priešais piliakalnį stovi anotacinio ženklo betoninis stovas.

Piliakalnis

Piliakalnis buvo įrengtas aukštumos kyšulyje, Šešupės santakoje su išnykusiu bevardžiu upeliu. Išlikusios šiaurinio piliakalnio pakraščio pagrindo ilgis rytų vakarų kryptimi apie 85 m, plotis rytinėje dalyje iki 16, o vakarinėje dalyje – iki 7 m. Šiaurinis ir šiaurės rytinis šlaitai statūs, iki 12 m aukščio, viršutinėje 6-8 m aukščio dalyje statesni. Aikštelė apie 20 m ilgio, pailga beveik vakarų – rytų kryptimi. Jos vakariniame pakraštyje supiltas mažiausiai 1 m aukščio ir 3 m pločio pylimas, kurio išorinis šlaitas leidosi į 4 m pločio ir 1 m gylio griovį. Rytiniame aikštelės pakraštyje, atrodo, pylimo nebuvo, tik apie 10 m pločio ir iki 3 m gylio griovys, skyręs piliakalnį nuo papilio, kurio aikštelė apie 15 m ilgio, irgi orientuota beveik vakarų – rytų kryptimi (išliko 12x7 m dydžio trikampis gabalėlis). Papilio šlaitai vidutinio statumo, iki 10 m aukščio^[3].

Meškučių piliakalnio (dešinėje) ir II piliakalnio (centre) bendras vaizdas iš rytų pusės, nuo Varpo g.
Meškučių piliakalnis nuo II piliakalnio, iš vakarų pusės
Meškučių piliakalnis (centre) ir papėdės gyvenvietė iš pietvakarių pusės

Papėdės gyvenvietė

Į šiaurės vakarus, šiaurę ir rytus nuo piliakalnio plyti papėdės gyvenvietė, apimanti apie 5,8 ha dydžio plotą. Jos rytinė dalis išsidėsčiusi aukštumos šlaito terasose. Gyvenvietės šiaurės rytinėje dalyje yra viena aukščiausių apylinkėje aukštumos viršūnė, kurioje guli stambus, nuskeltu lygiu paviršiumi rausvo granito akmuo. Likusi gyvenvietės dalis yra aukštumoje. Gyvenvietę iš rytų pusės juosia slėnis, o iš šiaurės rytų, šiaurės vakarų ir vakarų pusių – drėgnos įdubos. Šiaurės pusėje ji susisiekia su likusia aukštumos dalimi. Šiuo metu tai dirvonuojantis laukas. Tik į šiaurę nuo piliakalnio esantis apie 0,17 ha dydžio plotas iš šiaurės rytų, šiaurės ir vakarų pusių apjuostas sodintų medžių eile (perimetras – 114 m).

Bendras gyvenvietės rytinės dalies vaizdas nuo Šešupės
Gyvenvietės pietrytinė dalis pirmoje viršsalpinėje terasoje nuo Šešupės
Gyvenvietės rytinė dalis iš šiaurės vakarų pusės
Akmuo aukščiausioje gyvenvietės dalyje netoli mirusiųjų deginimo vietos

Tyrimai

1956 m. piliakalnį su gyvenviete žvalgė Petras Tarasenka^[4], 1965 m. – Lietuvos mokslo akademijos Istorijos institutas^[5], 2006 m. – Rėda Nemickienė ir Algimantas Merkevičius (Vilniaus universitetas)^[6].

1968 m. piliakalnį tyrė Lietuvos mokslo akademijos Istorijos institutas ir Kultūros ministerijos Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (ekspedicijos vadovas Vytautas Daugudis)^[7], 1994 m. – Gintautas Zabiela (Lietuvos istorijos institutas)^[8]. Papėdės gyvenvietę 2007–2010 m. tyrė Algimantas Merkevičius (Vilniaus universitetas)^[9].

Piliakalnio liekanose 1968 ir 1994 m. ištirtas 48,75 m² dydžio plotas, kuriame aptikta 45-150 cm storio kultūrinis sluoksnis su akmenų grindiniais, gyvulių kaulais, kauliniu adikliu, akmeninio kirvio su skyle kotui fragmentu, titnagine skelte, nežymiai brūkšniuota, grublėta, lygia bei žiesta keramika.

Papėdės gyvenvietėje į šiaurę nuo piliakalnio 1965, 1968 ir 1994 m. aptiktas iki 1,4 m storio I tūkstantmečio vidurio – XIII a. kultūrinis sluoksnis, kuriame rasta geležinė yla, akmeninis galąstuvas, grublėtos ir lygios keramikos.

Gyvenvietės rytinėje dalyje 2007–2010 m. ištirtas apie 1210 m² dydžio plotas. Pietrytinėje jos dalyje, pirmoje viršsalpinėje terasoje prie upės aptikti du I tūkstantmečio pr. m. e. – I tūkstantmečio I pusės kultūriniai sluoksniai, kurių viršutinis buvo 20-60 cm, o apatinis – 10-40 cm storio. Juose rasta stulpinės konstrukcijos antžeminių statinių stulpaviečių, ugniaviečių, akmenų krovinių, surinkta daug titnago nuoskalų, keletas skelčių ir pavienių dirbinių, žalvarinė apyrankė, degto molio verpstukas, emalio karolis, labai daug lipdytos lygios ir grublėtos keramikos šukių.

Suardytoje kultūrinio sluoksnio dalyje aptikta švininių rutulinių kulkų, XVII a. Jono Kazimiero grašis, XVII a.-XX a. pradžios žiestos ir glazūruotos keramikos šukių.

Gyvenvietės šiaurės rytų dalyje, antroje viršsalpinėje terasoje ir aukštumos rytiniame šlaite aptiktas iki 70 cm storio I tūkstantmečio pr. m. e. kultūrinis sluoksnis, kuriame ištirta keletas stulpaviečių, židinių, surinkta titnago nuoskalų, gausiai lipdytos lygios ir grublėtos keramikos šukių, taip pat daug sudegintų žmonių kaulų fragmentų. Mirusiųjų deginimo vieta aptikta aukštumos viršūnėje. Ją sudarė apie 4 x 2 m ovalo plano ugniavietė.

Šaltiniai

↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. - Vilnius, 1973. - P. 121.
↑ Kultūros vertybių registras: Meškučių piliakalnis.
↑ Lietuvos piliakalniai. Meškučiai.
↑ Petras Tarasenka. Užnemunės krašto piliakalniai. – Vilnius, 1997. – P. 98-99^{[neveikianti nuoroda]}.
↑ Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vilnius: Mintis, 1975. – T. 2. P. 108, Nr. 436.
↑ Algimantas Merkevičius, Rėda Nemickienė. Meškučių piliakalnio papėdės gyvenvietė. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2006 metais. – Vilnius, 2007. – P. 83-84.
↑ Vytautas Daugudis. Kapsuko apylinkių piliakalnių tyrinėjimai 1968 metais. – Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1968 ir 1969 m. – Vilnius, 1970. – P. 24, 2829.
↑ Lietuvos piliakalniai. Atlasas (sudarytojai Zenonas Baubonis, Gintautas Zabiela). – Vilnius, 2005. – T. 2.
↑ Algimantas Merkevičius, Rėda Nemickienė, Julius Kanarskas. Meškučių senovės gyvenvietė. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2007 metais. – Vilnius, 2008. P. 94-96;
Algimantas Merkevičius, Julius Kanarskas. Meškučių neįtvirtinta gyvenvietė. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2008 metais. – Vilnius, 2009. – P. 52-49.

Pranas Kulikauskas. Užnemunės piliakalniai. - Vilnius, 1982. - P. 23-24.
Gintautas Zabiela. Piliakalnių likimas Lietuvos valstybės susidarymo išvakarėse. – Lituanistica. - (Vilnius), 1991. - Nr. 4. - P. 26, 28.
Витаутас Даугудис. Раскопки городищ близ г. Капсукас. – Археологические открытия 1968 г. - Москва, 1969. - C. 359.

Nuorodos

[1] Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. - Vilnius, 1973. - P. 121.

[2] Kultūros vertybių registras: Meškučių piliakalnis.

[3] Lietuvos piliakalniai. Meškučiai.

[4] Petras Tarasenka. Užnemunės krašto piliakalniai. – Vilnius, 1997. – P. 98-99^{[neveikianti nuoroda]}.

[5] Lietuvos TSR archeologijos atlasas. Vilnius: Mintis, 1975. – T. 2. P. 108, Nr. 436.

[6] Algimantas Merkevičius, Rėda Nemickienė. Meškučių piliakalnio papėdės gyvenvietė. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2006 metais. – Vilnius, 2007. – P. 83-84.

[7] Vytautas Daugudis. Kapsuko apylinkių piliakalnių tyrinėjimai 1968 metais. – Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1968 ir 1969 m. – Vilnius, 1970. – P. 24, 2829.

[8] Lietuvos piliakalniai. Atlasas (sudarytojai Zenonas Baubonis, Gintautas Zabiela). – Vilnius, 2005. – T. 2.

[9] Algimantas Merkevičius, Rėda Nemickienė, Julius Kanarskas. Meškučių senovės gyvenvietė. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2007 metais. – Vilnius, 2008. P. 94-96;
Algimantas Merkevičius, Julius Kanarskas. Meškučių neįtvirtinta gyvenvietė. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2008 metais. – Vilnius, 2009. – P. 52-49.

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]

[7]

[8]

[9]