Dauginčių II piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Dauginčių II piliakalnis
Dauginciai piliakalnis2 20080415.JPG
Pilalė (Mėnulio kalnas) iš šiaurės vakarų pusės

Dauginčių II piliakalnis
Koordinatės
55°57′03″š. pl. 21°32′22″r. ilg. / 55.95094°š. pl. 21.539491°r. ilg. / 55.95094; 21.539491Koordinatės: 55°57′03″š. pl. 21°32′22″r. ilg. / 55.95094°š. pl. 21.539491°r. ilg. / 55.95094; 21.539491
Savivaldybė Kretingos rajonas
Seniūnija Kartenos seniūnija
Aukštis 16 m
Plotas 70 x 25 m
Naudotas I tūkstantmetis ?
Žvalgytas 1966, 1982, 1992 m.
Registro Nr. 5217 /AR499/

Dauginčių II piliakalnis, vadinamas Pilale, rečiau – Mėnulio kalnu (registrinis kultūros paveldo objektas: unikalus objekto kodas - 5217, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR499) – spėjamas piliakalnis rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Dauginčiuose (Kartenos sen.), Minijos kairiajame krante, Šilpelkės miške.

Pasiekiamas nuo magistralinio kelio  A11  ŠiauliaiPalanga . Dauginčių kryžkelėje pasukus iš plento šiaurės kryptimi į gyvenvietę ir Vyšnių gatve pavažiavus 1,1 km, sukama į kairėje pusėje esančią Kalno gatvę, kuria važiuojama 500 m vakarų kryptimi. Už abipus gatvės stūksančių ūkinių pastatų sukama į dešinę ir toliau važiuojama 1,65 km šiaurės rytų kryptimi iki atokvėpio aikštelės, įrengtos priešais Dauginčių senąsias kapines. Piliakalnis yra kitapus kelio, priešais aikštelę.

Pilalė (Mėnulio kalnas) iš pietvakarių pusės

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalniu laikoma slėnyje stūksanti laiptuota, trijų tarpsnių, apie 70 m ilgio šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi ir apie 10–15 m pločio, į pietryčius aukštėjanti ketera. Jos šlaitai nuožulnūs, 3–5 m aukščio. Iš šiaurės rytų, šiaurės vakarų, pietvakarių ir pietų keterą juosia daubos. Tik rytuose siauras ožnugaris jungia ją su greta esančia aukštuma.

Pietrytiniame keteros pakraštyje stūkso pylimą primenantis 3–4 m aukščio ir apie 15 skersmens kauburys išgaubtu viršumi. Į daubą besileidžiantis pietrytinis jo šlaitas siekia iki 16 m aukščio.[1]

Antros terasos viršūnėje iš žemės kyšo pora stambių akmenų, gulinčių vienas šalia kito.

Šiaurės vakarinėje papėdėje prie miško kelio stovi pora anotacinių ženklų. Vienas jų stilizuotų pilies kuorų pavidalo, su užrašu: „DAUGINČIŲ K. KALNAS, VAD. PILALE“ (autorius – Arvydas Klovas, pastatė – Salantų regioninio parko direkcija, 2003 m.). Antrasis – horizontaliai pailgas, ant dviejų atramų, su Salantų regioninio parko ženklu ir užrašu: „DAUGINČIŲ PILIAKALNIS – PILALĖ“.

Teritorijos plotas – 3,0 ha.

500 m į pietvakarius yra Dauginčių piliakalnis, o 370 m į šiaurės vakarus – Sauserių piliakalnis.

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Įpilties piliakalnis 28 km
Sauserių piliakalnis 0,4 km
Imbarės piliakalnis 9 km Gintališkės piliakalnis 16 km Blank-50px.png
Martynaičių piliakalnis 3 km
Kurmaičių piliakalnis 17 km
Nagarbos piliakalnis 21 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Surblių piliakalnis 18 km
Dauginčių piliakalnis 0,5 km
Gintarų piliakalnis 4 km
Kartenos piliakalnis 5 km
Gaudučių piliakalnis 5 km
Žvaginių piliakalnis 29 km
Gandingos piliakalnis 16 km
Pakutuvėnų piliakalnis 10 km

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ketera yra gamtinės kilmės, nuo seno vadinama Pilale. Jos pietrytinėje dalyje stūksantis kauburys dėl apvalios formos pavadintas Mėnulio kalnu.[2]

1972 m. paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu (AR499),[3]

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1966 m. žvalgė Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (tyrimų vadovas Adolfas Tautavičius),[4] 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (tyrimų vadovas Romas Olišauskas),[5] 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (tyrimų vadovas Vilnius Morkūnas),[6] 2013 m. – Julius Kanarskas.[7]

Piliakalniui būdingų gynybinių įtvirtinimų ir kultūrinio sluoksnio nepastebėta.

2013 m. kalvos rytinėje papėdėje ištirtas 14 m² plotas, apie 25–40 m į šiaurės rytus nuo piliakalnio teritorijos aptiktas gruntinis pylimas, supiltas XVIXVII a. ir iki XX a. 3-čio dešimtmečio žymėjęs ribą tarp Grabšyčių (dab. Sauserių) ir Dauginčių kaimų.[8]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – Vilnius, 1975. – T. 2. – P. 51, eil. Nr. 143
    Julius Kanarskas. Dauginčių piliakalniai. – Švyturys – 2017 m. vasario 25 d. – P. 5
  2. Julius Kanarskas. Mitologinės vietos. – Kartena. Lietuvos valsčiai. – Vilnius, 2012. – P. 139
  3. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. - P. 135
  4. Adolfas Tautavičius. 1966 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1, ap. 1. – B. 246. – 21
  5. Žvalgymų medžiaga saugoma Kultūros paveldo centre
  6. Vilnius Morkūnas. 1992 m. Kretingos rajono žvalgomosios archeologinės ataskaita. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 28, ap.1. – B. 14. – L. 6-7
  7. Mažai informatyvūs archeologiniai tyrinėjimai. Parengė Diana Tetereva, Gintautas Zabiela. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2013 metais. – Vilnius, 2014. – P. 497, eil. Nr. 38
  8. Julius Kanarskas. Dauginčių piliakalnio (5217) apsaugos zonos, Kretingos r. sav., Dauginčių k., 2013 m. žvalgomųjų archeologinių tyrinėjimų ataskaita. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4. – B. 612
  • Diana Jomantaitė. Pilalių turtas – reti augalai ir paukščiai. – Pajūrio naujienos – 2013 m. kovo 15 d.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]