Neo-Lithuania

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Koordinatės: 54°53′54.63″N 23°55′51.99″E / 54.8985083°N 23.9311083°E / 54.8985083; 23.9311083

Vaikų ir moksleivių laisvalaikio rūmai Kaune Žaliakalnyje (2011)
Atminimo lenta

Neo-Lithuania („Naujoji Lietuva“) – tautinė lietuvių studentų organizacija, veikusi 19221940 m. Vytauto Didžiojo universitete, 19551993 m. išeivijoje, nuo 1990 m. – Lietuvoje.

Veikla Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naujos studentų organizacijos steigimo idėja gimė kartu su Lietuvos nepriklausomybės atstatymu. 1918 m. paskelbus Nepriklausomą Lietuvą, jau buvo galvojama apie moksleivių tautininkų organizacijos steigimą. Tolydžio ši idėja darėsi vis aktualesnė, ypač įsisteigus Kaune Aukštiesiems kursams ir vėliau (1918 m. vasario 16 d.) jiems persiorganizavus į Lietuvos universitetą.

Naujos studentų organizacijos steigimu aktyviau pradėta rūpintis 1921 m. vasarą. Steigimo minčiai palankiai nusiteikusių studentų būreliuose prasidėjo neviešas įstatų bei programos pagrindinių straipsnių svarstymas, susirašinėjimas tais reikalais su užsienyje gyvenančiais studentais.

Pirmas viešas balsas, iškėlęs naujos studentų organizacijos steigimo idėją, buvo Valentino Gustainio straipsnis „Politinės srovės ir universitetas“, paskelbtas 1922 m. velykiniame „Tėvynės balse“. Šis straipsnis sukėlė gyvas diskusijas spaudoje ir, reikia manyti, turėjo lemiamos reikšmės korporacijos įsisteigimui.

Kaune susidaręs pradininkų būrelis korporacijos reikalais palaikė nuolatinius ryšius su V. Gustainiu, studijavusiu Heidelbergo universitete. Įstatai buvo paruošti 1922 m. vasarą ir įteikti Lietuvos Universiteto Senatui tvirtinti.

1922 m. lapkričio 9 d., patvirtinus korporacijos įstatus, lapkričio 11 d. trylika pradininkų susirinko Simo Virkučio bute į pirmąjį posėdį. Susirinkimas priėmė V. Gustainio paruoštą deklaraciją ir nutarė lapkričio 12 d. šaukti viešą studentijos susirinkimą. Susirinkimas įvyko Universiteto didžiojoje salėje.

Čia pat buvo išrinkta pirmoji Korporacijos valdyba (iki 1923 m. gegužės 21 d. statuto pakeitimo vadinosi taryba), kurią sudarė J. Vileišis, V. Banaitis, K. Marčiulionis, A. Dumbrys, A. Drevinskas ir A. Jakobas.

Korporacijai Neo-Lithuania netiko nei prieškarinės Rusijos, nei Vakarų Europos studentų organizacijų pavyzdžiai, nes pirmieji buvo atgyvenę savo laikus, o antrieji buvo svetimi lietuvių tautos būdui ir sunkiai suprantami nepriklausomos Lietuvos studentams. Reikėjo sukurti savas, lietuviškas tradicijas ir savą organizacinę formą, atitinkančią tautos būdą.

Naujai studentų organizacijai įsitvirtinti lietuvių visuomenėje nepaprastai daug padėjo tas faktas, kad ją rėmė Antanas Smetona ir kiti žinomi asmenys, tokie kaip kanauninkas Juozas Tumas – Vaižgantas, profesorius Izidorius Tamošaitis ir kiti.

Įsisteigdama, naujoji studentų organizacija pasivadino Lietuvių Studentų Tautininkų Korporacija ir tik nuo 1923 m. kovo 1 d. jos vardas buvo pakeistas į dabartinį – Lietuvių Studentų Tautininkų Korporacija Neo-Lithuania. Tų pat metų gegužės 21 d. pakeistas statutas ir priimti jau korporaciniai santvarkos pagrindai:

  • Senjorų sueiga;
  • Juniorų institucija;
  • Narių kategorijos (juniorai, senjorai, ekstra – loci, inaktyviai, filisteriai);
  • Uniforma (tik valdybai).

Šiuo statuto pakeitimu taryba buvo pavadinta valdyba, galutinai nustatytos spalvos (raudona – auksinė – raudona).

Korp. Neo-Lithuania metinių sukaktuvių proga, 1923 m. lapkričio 11 d., kun. J. Tumas – Vaižgantas pašventino korporacijos rūmų kertinį akmenį, o korporantai tą dieną pasirodė uniformuoti (su kepuraitėmis).

Korporacijos vėliavą pašventino Vytauto Didžiojo bažnyčioje Kaune – 1924 m. gegužės 14 d. kan. J. Tumas – Vaižgantas. Jis buvo išrinktas pirmuoju korporacijos garbės nariu, ir to pat mėnesio 20 dieną jam iškilmingai įteiktos korporacijos spalvos.

1924 m. gruodžio 7 d. garbės nariais korporacija išrinko dr. Joną Basanavičių, inž. Petrą Vileišį ir Bronių Kazį Balutį, o 1925 m. vasario 8 d. – prof. Joną Jablonskį.

Korporacijai išaugus į gausią studentų šeimą, kad veikla būtų sėkmingesnė, 1925 m. vasario 20 d. nutariama veikti, pasiskirsčius į profesines sekcijas.

1925 m. lapkričio 18 d. įsteigiamas studenčių Neo-lithuanių ratelis, kuris pradžioje veikė autonomiškai korporacijos įstatų bei statuto ribose ir vėliau sudarė atskiros Lietuvos studenčių tautininkių korporacijos „Filiae Lithuaniae“ užuomazgą.

Nauji korporacijos įstatai priimami 1926 m. gegužės 26 d.

1927 m. gegužės 11 d. prezidentas A. Smetona išrenkamas korporacijos Garbės nariu.

Korporacijos rūmų statyba buvo baigta 1928 m. pradžioje. Vasario 16 d. įvyko iškilmingas jų atidarymas. Korporacijos rūmai tapo veiklos židiniu, kuriame telkėsi visas korporacijos gyvenimas. Čia gyveno kelios dešimtys korporantų, buvo įrengta skaitykla su gausia biblioteka, valdybos ir filisterių kambariai, bei ištaiginga salė.

1928 m. gegužės 11 d. seniorų sueiga Korporacijos garbės nariu išrenka prelatą Joną Mačiulį-Maironį.

Mergaičių rateliui prasiplėtus ir išaugus į gausų ir pajėgų vienetą, 1928 m. spalio 28 d. seniorų sueiga pakeičia įstatus ir studentės Neo – lithuanės įsteigia atskirą korporaciją – Lietuvių studenčių tautininkių korporaciją „Filiae Lithuaniae“. Abi korporacijos, nors ir būdamos atskiros, visą laiką broliškai bendradarbiavo akademinėje ir visuomeninėje veikloje.

Vadovaujant A. Diržiui, korporacijos valdyba kreipė daug dėmesio į savo laikraščio reikalingumą. 1931 m. gruodžio 15 d. išėjo Korporacijos leidžiamo laikraščio „Studentų balsas“ pirmasis numeris.

Dešimties metų proga buvo išleistas specialus leidinys – „Neo-Lithuania (1922–1932)“, redaguotas Stp. Vykinto-Povilavičiaus, Petro Uliansko-Ulėno, Vinco Vileišio.

Korporacijos veikla užsienyje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vakarų Europoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos okupacija buvo ir korporacijos Neo-Lithuania, bei kitų broliškų korporacijų didžioji tragedija. Dauguma jos narių buvo išvežti, išžudyti. Apie 400 žmonių atsidūrė Vokietijoje bei kituose Vakarų Europos kraštuose.

Žlugus hitlerinei Vokietijai, jie jungėsi į bendrąsias visų lietuvių organizacijas Lietuvos reikalams ginti, nepamiršdami ir savosios korporacijos.

Korp. Neo-Lithuania ir kitų jos broliškų korporacijų (Filiae Lithuaniae, Jaunoji Lietuva, Herkus Montė, Geležinis Vilkas) nariai įvairiomis progomis susirinkdavo korporantiškų tradicijų prisiminti ir organizacinių reikalų aptarti.

1946 m. pradžioje Vakarų Vokietijoje įsisteigė lietuvių akademinio jaunimo sambūris „Šviesa“. Daug korporantų aktyviai įsijungė į naujo lietuvių studentų sąjūdžio veiklą. Buvo galvojama, kad šis sąjūdis patenkins ir tautinės idėjos reikalavimus. Tačiau viltys nepasiteisino. „Šviesos“ sąjūdyje palengva pradėjo stiprėti kairiųjų pažiūrų tendencijos.

1948 m. balandžio 1 – 10 dienomis Fischene (Vokietija), tautinių korporacijų narių iniciatyva suruoštoje tautinės akademinės jaunuomenės stovykloje, įsisteigė „Vilties“ korporacija, kurios tik vardas buvo skirtingas, tačiau tikslai buvo tie patys kaip ir NL korporacijos. Naujosios korporacijos šūkis buvo: „PRO PATRIA“, statuto pirmieji žodžiai skelbė „Jungiamės kovon dėl Lietuvos laisvės“, o Neo-Lithuania, Filiae Lithuaniae ir Jaunosios Lietuvos filisteriams skirti sveikinimo žodžiai skambėjo taip: „Eidami Jūsų pradėtu keliu, mes tikime pasiekti mūsų didįjį tikslą – atgauti laisvę mūsų tėvynei Lietuvai“.

Trijų korporacijų pirmininkų suvažiavimas 1948 m. sausio 14 – 15 dienomis nutarė suregistruoti šių organizacijų narius, atsidūrusius laisvajame pasaulyje ir Heidelberge 1948 m. liepos mėn. sušaukti jų suvažiavimą. Šiam tikslui buvo išrinkta Neo-Lithuania, Filiae Lithuaniae ir Jaunosios Lietuvos korporacijų Vykdomoji Taryba, kurią sudarė pirmininkas Antanas Diržys ir nariai A. Nasvytytė – Augustinavičienė, J. Jankaitis, J. Jurkūnas ir S. Vykintas. Vykdomoji Taryba greitai suorganizavo ryšiui palaikyti įgaliotinių tinklą, suregistravo daugumą – per 300 filisterių ir korporantų, gyvenančių Vakarų Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Švedijoje, JAV, Kanadoje, Venesueloje ir Australijoje.

Vykstant emigracijai, Neo-Lithuania bei kitų broliškų korporacijų narių didžiausias skaičius prieglaudą rado JAV ir Kanadoje. Čia Neo-Lithuania ir jos broliškų korporacijų narių iniciatyva ėmė kurtis Lietuvių Tautinio Akademinio Sambūrio skyriai, apjungę vienur Neo-Lithuania ir jos broliškų korporacijų, o kitur – visų buvusių draugiškų korporacijų narius.

Tačiau Tautinis Sambūris tik jungė senuosius korporantus, nekeldamas tikslo gausinti ir tęsti organizacijų veiklą bei lietuvybės perdavimą kitoms kartoms. Todėl šiuo tikslu buvo nuspręsta atkurti korporaciją Neo-Lithuania su jos tikslais ir tradicijomis, kad tuo būtų atviras kelias lietuvių akademiniam jaunimui, einančiam mokslus užsienio aukštosiose mokyklose, intelektualiai bręsti tautinės minties lietuvių studentų korporacijos dvasioje, pamilti jos tradicijas, brandinti Lietuvos meilę ir Lietuvos laisvės ryžtą.

Jungtinėse Amerikos Valstijose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Paruošiamuosius darbus korporacijos atkūrimui atliko Klyvlendo (Cleveland) Neolituanai, kurie jau 1950 m. spalio 8 d. buvo įsteigę korp. Neo-Lithuania padalinį. Jų pastangomis 19541955 m. buvo suregistruoti visi užsienio neolituanai ir filijos.

Klyvlendo pavyzdžiu pasekė Niujorko (New York) ir Monrealio (Montreal) (Kanadoje) neolituanai, įsteigę vietinius korp. Neo-Lithuania skyrius. Šiems skyriams susitarus, Klyvlendo skyriui buvo pavesta eiti centro valdybos pareigas.

1955 m. liepos 2 – 3 dienomis Toronte (Kanadoje) įvyko pirmasis korporacijos suvažiavimas tremtyje, kurio svarbiausias tikslas buvo apsvarstyti korporacijos Neo-Lithuania ir Filiae Lithuaniae veiklą. Šiame suvažiavime buvo atkurta korporacija Neo-Lithuania, bei nustatytos jos veiklos formos tremtyje. Šiame susirinkime priimta tokia rezoliucija:

  • Korp. Neo-Lithuania veikla tremtyje, iki šiol reiškusis savaimingai, formaliai atgaivinama visomis Lietuvoje nusistovėjusiomis tradicijomis ir papročiais, ypatingą dėmesį skiriant priaugančiam akademiniam jaunimui, kaip būsimos Lietuvos kuriamajai jėgai.
  • Korp. Filiae Lithuaniae susijungia su korp. Neo-Lithuania ir vieningai veikia korp. Neo-Lithuania vardu.

Filijos, įsijungdamos į korp. Neo-Lithuania, pasiliko teisę dėvėti korp. Filiae Lithuaniae spalvas ir ženklus.

Toronto suvažiavimas priėmė „LST Korp. Neo-Lithuania veiklos tremtyje nuostatus“, pagal kuriuos bus tvarkomas korporacijos organizacinis gyvenimas „…iki nepriklausomoj Lietuvoj susirinkusi sueiga atnaujins normalią korporacijos veiklą“. Šie nuostatai įpareigojo neolituanus vadovautis senuoju šūkiu „PRO PATRIA“, tęsti jos tradicijas, gyventi jos dvasia ir siekti korporacijos tikslų – „…lietuvių tautos didybės, jos garbės ir valingos, kilnios bei tauris asmenybės…“, „…kad korporacija ateityje ir vėl tarptų laisvoje Tėvynėje“.

Totonto suvažiavimas centro valdybos pareigas perdavė Niujorko neolituanams. Niujorko valdybai pirmininkaujant, 19551957 m. buvo atlikti keli svarbūs darbai, įvedę korporaciją į normalaus darbo vagą:

  • įgyta korporacijos vėliava, kurią pašventino 1957 m. sausio 12 d. Niujorke Tėvų Pranciškonų koplyčioje tėvas B. Mikalauskas, OFM;
  • pagamintos spalvos ir ženklai;
  • įsteigta daug korporacijos padalinių;
  • pradėti korporacijos leidinio darbai;
  • pradėtas skirti didelis dėmesys naujų narių pritraukimui bei jų auklėjimui;
  • pasiruošta Antrajam korp. Neo-Lithuania suvažiavimui tremtyje.

Antrasis suvažiavimas įvyko 1957 m. rugpjūčio 31 d. – rugsėjo 1 d. Detroite. Šis suvažiavimas pažymėtinas tuo, kad jame dalyvavo ypač daug jaunimo – seniorų ir seniorių. Susirūpinta jaunimo subūrimu į vasaros stovyklas, santykiais su kitomis lietuviškomis organizacijomis bei korporacijos spauda.

Trečiasis suvažiavimas įvyko 1959 m. lapkričio 26 – 28 d. Niujorke. Šiame suvažiavime buvo priimti tremties sąlygoms pritaikyti korporacijos įstatai, išlaikant korp. Neo-Lithuania principus.

Taip pat įvesta naujovė: broliškų korporacijų nariai, įsijungę į korp. Neo-Lithuania, gali dėvėti savo korporacijos arba korp. Neo-Lithuania spalva. Be to, paraginta steigti filisterių sąjungos skyrius, kur tai yra įmanoma. Suvažiavime išrinkta Valdyba atliko vieną pažymėtiną darbą – paruošė korporacijos vidaus tvarkos statutą. Šį darbą atliko valdybos sudaryta kolegija, vadovaujama Vaclovo Mažeikos.

Ketvirtajame suvažiavime, įvykusiame 1961 m. lapkričio 11 – 12 dienomis Čikagoje, buvo šiek tiek atnaujinti įstatai ir patvirtintas laikinasis korporacijos vidaus statutas.

Nuo 1963 m., korp. Neo-Lithuania suvažiavimai vyko vasaros stovyklų metu, tačiau per eilę metų sumažėjus aktyvių korporantų skaičiui, buvo nuspręsta dešimtąjį korporacijos suvažiavimą rengti Lietuvių tautiniuose namuose Čikagoje. Jis įvyko 1973 m. rugsėjo 15 – 16 dienomis.

Septynioliktasis suvažiavimas įvyko 1987 m. rugsėjo 5 – 6 d. Gintaro vasarvietėje, Junion Piere (Mičigano valstija). Pradėta rūpintis korporacijos leidinio ruošimu.

Aštuonioliktasis suvažiavimas įvyko 1989 m. rugsėjo 2 – 4 d. Gintaro vasarvietėje, Junion Piere (Mičigano valstija). Suvažiavime buvo skaitoma paskaita apie Lietuvos ir Amerikos studentų skirtumus, bei paskaita tema „Nauja karta, nauja kalba, nauji prisitaikymai“, kuri palietė jaunų šeimų problemas šiame krašte. Patvirtintas Tautinio Kultūros Fondo steigimas; korporacija yra viena iš to fondo steigėjų.

Devynioliktame suvažiavime, įvykusiame 1991 m. rugsėjo 6 – 8 d. paskaitą skaitė fil. Vida Jonušienė, išryškindama istorinę rugsėjo 8 d. datą, bei pasidžiaugdama Lietuvos nepriklausomybės atgavimu. Suvažiavime dalyvavo Lietuvos Atkuriamojo Seimo deputatė Rasa Rastauskienė, kuri pasveikino korporaciją ir smulkiau papasakojo apie Lietuvos parlamento veiklą.

Renginiai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo korporacijos atsikūrimo, išeivijoje buvo surengta 15 vasaros stovyklų. Jose dalyvavo per 1000 dalyvių, įvairiomis temomis skaitytos 125 paskaitos, paruošti 135 referatai, surengta 13 literatūros ir poezijos vakarų. Kiekvienoje stovykloje būdavo leidžiamas laikraštėlis „Naktibalda“, kurio išėjo 165 numeriai po 12–14 psl.

Be vasaros stovyklų ir suvažiavimų, kurie būtinai įvyksta kas dveji metai, korp. Vyriausios valdybos yra suruošusios eilę išvykų, kurių metu korporantai turi progą kartu susitikti ir pabendrauti. Šių išvykų metu rengiamos konferencijos, diskusijos, skaitomos paskaitos bei pranešimai.

Čikagos ir Los Andželo padaliniai nuo pradžių iki dabar yra pakankamai aktyvūs, tuo tarpu, kai kitose vietose veikla susilpnėjo arba apskritai sustojo. Čikagos neolituanai suorganizavo tautinių šokių grupę, su kuria dalyvavo trijose tautinėse šokių šventėse; 8 dešimtm. veikė Algio Modesto vadovaujamas L.S.T. Korp! Neo-Lithuania Orkestas, kuris grojo ne tik per korporacijos šventes, bet ir visai Čikagos lietuvių bendruomenei, išleido 7 plokšteles; krepšininkai neolituanai, vadovaujami Edvardo Modesto, garsino korporacijos vardą, laimėdami pirmą vietą tarp vietinių lietuvių sporto klubų.

Iš svarbesnių kultūrinių renginių verta paminėti talentų vakarą, pastatytą Vinco Krėvės istorinę dramą „Skirgaila“, Antano Smetonos, Jono Basanavičiaus, Maironio minėjimus.

Veiklos atnaujinimas Lietuvoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvoje Neo-Lithuania atkurta 1990 m. Šiuo metu Korporacija vienija daugiau kaip 150 narių.

Korporacijos veikla apima švietimo, ugdymo ir leidybinę sritis. Mokslo metais organizuojami tematiniai seminarai, paskaitos bei susitikimai su Lietuvos mokslo, kultūros, meno atstovais, poezijos ir gitarų vakarai, istorijos, dainavimo, šokių pamokos. Rengiamos diskusijos svarbiais politiniais, švietimo klausimais, kultūrinių renginių festivalis „Tabula Rasa“.

2007 m., po dvidešimties metų pertraukos, Neo-Lithuania kartu su Lietuvos fechtavimosi federacija organizavo sportinio kardo atgaivinimo Lietuvoje čempionatą „Kardas 2007“. Kasmet vyksta mokomasis studentų ralis, šachmatų turnyras „Šachas“, smiginio, biliardo bei kitų stalo žaidimų turnyrai, įvairūs žygiai bei pažintinės kelionės po istorines Lietuvos vietas. Korporacijos krepšinio komanda sėkmingai dalyvauja tarpkorporaciniuose krepšinio turnyruose.

1990 m. atsikūrusi T.L.S. korp! Neo-Lithuania atgaivino leidybinę veiklą – leidžiamas didžiausias Lietuvos studentų laikraštis „SAVAS“ (šiuo metu tai – savarankiška viešoji įstaiga), „Tegyvuoja druska“ (1996), išleista A. Kačanausko kūrybos rinktinė, A. Baltrušienės tremties atsiminimai „Kelionė į niekur ir atgal…“. 2006 m. pasirodė fil! Rūtos Statulevičiūtės knygelė „Tautinės lietuvių studentų korporacijos „Neo-Lithuania“ namai“, leidžiamas pusmetinis leidinukas.

Korporacija aktyviai bendrauja su kitomis Lietuvos korporacijomis ir Lietuvos jaunimo nevyriausybinėmis organizacijomis. „Neo-Lithuania“ yra Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT), Kauno jaunimo organizacijų sąjungos „Apskritasis stalas“ narė.

Korporacija „Neo-Lithuania“ bendradarbiauja su Latvijos, Estijos ir Suomijos studentų korporacijomis, aktyviai dalyvauja tarptautiniuose seminaruose, organizuoja bendrus tarptautinius projektus. Kasmet vyksta į Briuselį aplankyti ten dirbančių korporantų.

Pirmininkai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nepriklausomoje Lietuvoje

Išeivijoje

Atkūrus veiklą Lietuvoje

Garbės nariai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įžymūs korporantai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]