Adrastas
| Graikų mitologija | |
|---|---|
| |
| Graikų dievai | |
| Pirmapradžiai dievai Olimpo dievai | Titanai Mūzos | Nimfos | |
|
Mitinės būtybės | |
Graikų mitologijoje Adrasto (gr. Ἄδρηστος Adrastus – „neišvengiamasis“) vardu žinomi bent 4 personažai.
Turinys
Argo karalius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bene labiausiai žinomas Adrastas, Argo karalius, Talajo ir Lisimachės sūnus. Valdė Argą kartu su Ifu ir Amfiaraju, kuris buvo vedęs Adrasto seserį Erifilę. Adrasto dukterys Argėja ir Deipilė susituokė su atitinkamai Poliniku (Polineiku) ir Tidėju.
Susipykęs su Amfiaru buvo pastarojo išvarytas iš Argo. Tačiau Adrastas gavo savo senelio Polibo sostą Sikione ir įkūrė Sikiono žaidynes, bet vėliau susitaikė su Amfiaru ir grįžo į Argą.
Tidėjas, bėgdamas iš Kalidono, o Polinikas iš Tėbų, – vienas užsimetęs šerno, kitas liūto kailį, – audringą naktį atvyko į Adrasto rūmus ir prieškambaryje pradėjo grumtis dėl naknynės. Adrastas išgirdęs triukšmą, atėjo ir sutaikė juos. Vėliau sutuokė juos su savo dukterimis. Anksčiau buvo išpranašauta, kad Adrasto dukros ištekės už šerno ir liūto, o Tidėjo ir Poliniko skyduose buvo pavaizduoti šie žvėrys. Norėdamas sugrąžinti žentui Tėbų sostą ruošė armiją pulti Tėbus ir ėmėsi vadovauti Septyneto žygiui prieš Tėbus. Adrastui orakulas pranešė, kad jis vienintelis liks gyvas po mūšio pavadintu Septynetas prieš Tėbus.
Po mūšio Tėbų karalius Kreonas įsakė, kad nei vienas iš kritusių priešų nebus tinkamai palaidotas. Nepaisydama jo įsakymo Antigonė palaidojo Poliniką ir buvo nubausta mirti. Tačiau Adrastas išsigelbėjo, nes jis turėjo Heraklio jam padovanotą stebuklingą žirgą Arejoną[1], Demetros pagimdytą nuo Poseidono. Adrastas pabėgo į Atėnus ir prašė Atėnų karaliaus Tesėjo pulti Tėbus ir priversti grąžnti likusių penkių karvedžių kūnus[2]. Tesėjas pradžioje atsisakė, bet jį įtikino jo motina Aetra, kurios to maldavo kritusių motinos. Dėl to balsavo visi Atėnų piliečiai. Atėnų gyventojai žygiavo į Tėbus juos užkariauti, tačiau nepadarė papildomos žalos, tik sugrąžino penketo kūnus. Vėliau visi penki buvo tinkamai palaidoti, o Adrastas pašlovino kiekvieną.
Kai užaugo septyneto sūnūs jie susiruošė užpulti Tėbus dar kartą ir dalyvavo epigonų žygyje prieš Tėbus[3] (pagal kitą mitą Alkmajono ir kitų septynių vadų sūnų žygis prieš Tėbus[4]). Kovoje žuvo Adrasto sūnus Aegialėjas, o Adrastas mirė Megaroje keliaudamas iš mūšio, nuo senantvės ir liūdesio.
Kita Adrasto versija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Adrastas – senasis sikioniškas požemio jėgų herojus (greičiausiai prieš tai minėtas). Jo kultą vėliau išstūmė Dioniso kultas [5]. Adrastas turi dievišką žirgą yra herojų Tidėjo, Diomedo ir Peritojo giminaitis. Adrastas norėdams pražudyti Amfiarają išleido už jo dukrą Erifilę. Nuo tirono Kleistenio laikų (IV pr. m. e.) aukos Adrastui buvo uždraustos.
Frigų karalius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Adrastas – frigų karalius, Gordijo sūnus, nenorėdamas užmušęs savo brolį ir išvarytas tėvo pabėgo į Lidiją. Sardikėje (Sardis) jis gavo Kroeso atleidimą. Ten per neatsargumą nukovęs savo draugą Atį Atiją, vėliau pats nusižudė ant jo kapo[6].
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Nuo misiečių Olimpo kalno (ne Olimpo dievų kalno) nusileido šernas, kuris niokojo misiečių žemes. Jie mėgino sutramdyti šerną, tačiau jam nepadarė jokios žalos. Misiečiai paprašė Kroeso namų pagalbos, kad šis atsiųstų savo sūnų Atį su palydą ir šūnimis. Kroesas atsisakė siųstį sūnų, kadangi susapnavo savo sūnaus žūtį nuo ieties antgalio ašmenų, tačiau Atis jį perkalbėjo sakydamas, kad joks šernas negali turėti metalinio ieties antgalio.
Kroesas paprašė Adrasto pagalbos, saugoti ir ginti jo sūnų medžioklės, Adrastas sutiko lydėti Atį. Kaunantis su šernu medžiotojai pastarąjį apsupo ratu ir badė ietimis, tačiau Adrastas nepataikė ir mirtinai sužeidė Atį. Kai medžiotjai grįžo nešdami Ačio kūną, Adrastas maldavo Kroeso, kad šis jį nubaustį mirtimi virš princo kūno. Tačiau Kroesas atsisakė tai daryti, kadangi teigė, kad tai buvo dievų bausmė ir tai nėra Adrasto kaltė. Tačiau Adrastas to nepaisydamas nusižudė.
Perkotės karalius[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Trečiasis Adrastas buvo Perkotės karalius Meropo (Meropso) sūnus ir Amfijaus brolis. Adrastas ir Amfijus vadovavo karinėms pajėgoms iš Adrastėjos, Apaeso, Pitijos ir Terejo į Trojos karą. Juos mėgino atkalbėti tėvas, turėjęs pranašystės dovana ir matęs mūšio lauke jų laukinačią mirtį. Adrastą nukovė karalius Agamemnonas.
Euridikės tėvas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Adrastas buvo Euridikės tėvas. Euridikė susituokė su Trojos karaliumi Ilu. Apie jį daugiau nežinoma, tačiau gali būti, kad jis buvo Adrastėjos miesto eponimas.
