Dinarų kalnynas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Dinarai)
Jump to navigation Jump to search
Dinarų kalnynas
Orjen.jpg
Šalis Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Kosovas, Juodkalnija, Serbija, Makedonija
Aukščiausi kalnai Jezercė (2692 m)
Kalnagūbriai Dinara, Orjenas, Bjelašnica, Čvrsnica, Žumberakas, Velebitas, Durmitoras, Kopaonikas ir kt.
Upių ištakos Neretva, Prača, Vrbasas, Drina, Morača, Piva, Tara
Ežerai
Uolienos klintis, smiltainis, skalūnai
Plotas ~200 000 km²
Ilgis ~645 km
Kalnyno žemėlapis

Dinarų kalnynas (Dinarske planine, Dinaridi) – kalnų grandinė Pietryčių Europoje, Balkanuose. Kalnagūbriai daugiausia nutįsę iš šiaurės vakarų į pietryčius, lygiagrečiai Adrijos jūros pakrantei nuo Julijos Alpių šiaurės rytų Italijoje ir Slovėnijoje per šiaurės vakarų Kroatiją, Bosniją ir Hercegoviną, pietvakarių Serbiją, Juodkalniją iki šiaurės Albanijos, kur baigiasi Prokletijės kalnuose (Albanijos Alpės). Šiaurėje Dinarų kalnynas palaipsniui leidžiasi į Panonijos lygumą, rytuose kalnynas baigiasi ties Ibaro upe. Ilgis apie 650 km, plotis iki 250 km.

Kalnyną sudaro beikeičiantys plokščiakalniai (Krasas), įdubos (Kosovo Pole, Metohija), kalnagūbriai (Dinara, kurio vardu pavadintas visas kalnynas, Durmitoras, Prokletijė), upių slėniai, vietomis platūs, kitur kanjono tipo (Taros upės kanjono aukštis siekia daugiau nei 1000 m). Aukščiausias kalnyno taškas - Jezercės kalnas (2694 m, Albanija).

Vyrauja subtropiniai krūmynai, ąžuolų–bukų ir spygliuočių miškai, kalnų stepės, laukymės.[1]

Geologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dalmatijos pakrantėje stūksantys Dinarų kalnai sudaryti iš pilkšvų klinčių. Šiuose kalnuose iškrenta nemažai kritulių, todėl vanduo sunkiasi gilyn ir tirpina uolienas. Per ilgą laiką jose atsiranda plyšių, kuriems gilėjant bei platėjant formuojasi siauros bei ilgos karės. Besisunkiantis vanduo kartais suformuoja požemines ertmes. Jeigu į tokią ertmę įgriūva ją dengianti uolienų storymė, paviršiuje susidaro piltuvo pavidalo smegduobė. Ji gali būti kilometro pločio ir net 300 metrų gylio. Daugėjant smegduobių ir joms jungiantis, ilgainiui susidaro vonios pavidalo platūs duburiai su stačiais aštriabriauniais šlaitais. Tokie plokščiadugniai slėniai vadinami poljėmis ir gali apimti iki 100 km² plotą. Per tokį lauką paprastai teka upės. Sraunia vaga jos išteka iš kurio nors šlaito, vingiuoja lauku ir žemiausioje vietoje pradingsta oloje. Tokia vieta vadinama ponoru. Už daugelio kilometrų upės vėl gali atsirasti paviršiuje. Dėl suplautų sąnašų poljų dirvožemiai gana derlingi, taigi ūkininkai stengiasi įdirbti kiekvieną žemės lopinėlį. Daugiausia auginami kukurūzai ir kviečiai.

Iš naudingųjų iškasenų išgaunamas boksitas, rusvosios anglys, asbestas, baritas, geležies, mangano, nikelio, gyvsidabrio, stibio rūdos.

Klimatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Dinarų kalnyno klimatas keičiasi nuo subtropinio Viduržemio jūros klimato Adrijos jūros pakrantėje iki vidutinių platumų žemyninio šiaurės rytuose. Vasaros šiltos, vakarinėje dalyje sausos, rytinėje - drėgnos. Žiema pakrantėje švelni (+2…+8ºС), lietinga, kalnuose - šalta (iki −18ºС), snieguota. Metinis kritulių kiekis skirtingas - nuo 500 mm tarp kalnų esančiose įdubose iki 4000 mm Bokos-Kotoro įlankoje.

Hidrografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Upės, kurios išteka iš Dinarų kalnyno, priklauso Adrijos jūros (Krka, Cetina, Neretva, Morača) ir Dunojaus (Sava, Vrbas, Bosna, Drina, Morava) baseinams. Didžiausias Dinarų kalnyno ir viso Balkanų pusiasalio ežeras - Skadaras. Tarp daugybės nedidelių karstinių ežerų žinomiausi Plitvicų ežerai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka

  1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. Москва: Советская энциклопедия, 1983, 136 psl.