Europinis alyvmedis
| Olea europaea |
|---|
 Europinis alyvmedis (Olea europaea) |
| Mokslinė klasifikacija |
Europinis alyvmedis (Olea europaea) – alyvmedinių (Oleaceae) šeimos augalas, priklausantis alyvmedžio (Olea) genčiai. Tai - savarbus kultūrinis augalas, tradiciškai paplitęs Viduržemio jūros regione, žinomas dėl alyvų aliejaus, o taip pat dėl turtingos simbolikos.
Vakarų kalbose paplitęs alyvmedžio pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio gr. ἐλαία = elaía, reiškusio tiek augalą, tiek vaisių. Lotynų kalboje jis virto į ŏlīva. Vakarų (ir lietuvių) kalbose kalbose naudojamas žodis aliejus dažniausiai kilęs iš graikiško žodžio gr. ἔλαιον = élaion, reiškusio alyvų aliejų.
Savybės
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Augalas yra sukultūrintas, kilęs iš laukinio alyvmedžio (Olea oleaster). Šis žemaūgis iki 12 m išaugantis medis yra auginamas Viduržemio jūros šalyse (ypač Ispanijoje), vakarų Afrikoje, Indijoje, Japonijoje ir kt. Jo vaisiai – kaulavaisiai, panašūs į slyvas ir vadinami alyvuogėmis.
Alyvuogės apie 3,5 cm, melsvai juodos spalvos. Sultingame minkštime yra apie 14-40 proc. riebalų ir kitų medžiagų – cukrų, vitaminų, baltymų. Alyvuogės vartojamos maistui, iš jų spaudžiamas alyvuogių aliejus.
Prijaukinimas ir paplitimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Laukinis alyvmedis (oleastras) paplitęs Viduržemio jūros baseine, ir archeologiniai duomenis patvirtina, kad jis buvo naudojamas žmogaus reikmėms jau prieš 100 tūkst. metų.[1] Jo sukultūrinimas įvyko Derlingajame pusmėnulyje (dabartinės Izraelio, Jordanijos, Libano, Sirijos ir pietų Turkijos teritorijoje).[2] Ankstyviausias jo prijaukinimo įrodymas rastas iš chalkolito laikotarpio Jordanijoje.
Vėliau augalas išplito po visą viduržemio jūros regioną. Be pagrindinio, europinio varianto, atskiri varietetai susiformavo Sacharos dykumos oazėse, Maroke, Kanarų salose ir Madeiroje. Per tūkstantmečius išvesta šimtai augalo veislių, kurios skirtos aliejui, vaisių sūdymui, marinavimui ir kitoms reikmėms. Seniausi alyvmedžio pavadinimai randami užfiksuoti II tūkst. pr. m. e. graikų kalba kaip 𐀁𐀨𐀷 e-ra-wa.
Pagrindinis alyvmedžio produktas buvo alyvų aliejus, kurio pirminė apskritis buvo aliejinės lempos, svarbiausias apšvietimo prietaisas Viduržemio jūros regione. Tik gerokai vėliau jis pradėtas naudoti maistui.[3] Alyva
Ilgą laiką buvo tikima, kad alyvmedžiai neauga toli nuo jūros. Pvz. graikų mokslininkas Teofrastas nustatė, kad jie neauga toliau nei 55,6 km nuo pakrantės. Vėlesni bandymai medį introdukuoti parodė, kad augalas gali augti ir toliau jūros, jeigu vietovėje yra tinkamos klimato ir dirvos sąlygos.
Nuo XVI a. alyvmedis buvo introdukuojamas šalyse, kurių klimatas tiko jo auginimui. 1560 m. pirmasis sodinukas Naujajame pasaulyje buvo pasodintas Limoje. Vėliau alyvmedis paplito Peru, Čilėje, Urugvajuje ir Argentinoje. XVIII a. jos pradėtos auginti Kalifornijoje, 1908 m. Japonijos Šiodo saloje[4], 2016 m. - Indijos Taro dykumoje. Alyvas bandoma auginti iš Vokietijoje, JK, Kanadoje ir kitose šiaurinėse šalyse.
Masinė produkcija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Kadangi tai viena iš daugiausiai ploto pasaulyje užimanti žemės ūkio kultūra (daugiau užima tik kokospalmė ir alyvpalmė), naudojamos intensyvios žemdirbystės technikos: alyvmedžiai auginami plantacijose, procesas yra didžiąja dalimi mechanizuotas. Pagrindinės pasaulyje augintojos:
| Šalis/regionas | Alyvuogės (tonomis) |
Naudojami plotai (ha) |
Išeiga (tonos/ha) |
|---|---|---|---|
| Pasaulis | 19,267,000 | 10,650,000 | 1.8091 |
 Europos Sąjunga
|
11,686,528 | 5,028,637 | 2.3240 |
 Ispanija
|
6,560,000 | 2,573,000 | 2.5490 |
 Graikija
|
2,343,000 | 887,000 | 2.6414 |
 Italija
|
2,092,000 | 1,165,000 | 1.7950 |
 Turkija
|
1,730,000 | 846,000 | 2.0460 |
 Marokas
|
1,416,000 | 1,008,000 | 1.4044 |
 Sirija
|
899,000 | 765,000 | 1.1748 |
 Tunisas
|
700,000 | 1,646,000 | 0.4253 |
 Alžyras
|
697,000 | 424,000 | 1.6437 |
 Egiptas
|
694,000 | 67,000 | 6.7293 |
 Portugalija
|
617,000 | 355,000 | 1.7394 |
Tradicinės žemdirbystės praktikos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]| Tradicinės žinios, metodai ir praktikos, susiję su alyvmedžių auginimu | |
|---|---|
| Nematerialusis pasaulio paveldas | |
| |
| Alyvmedžiai Giomeče | |
| Vieta | Turkija
|
| Regionas** | Europa ir Šiaurės Amerika |
| Įrašas | 2023 |
| Reikalingas apsaugos | Nuo 2023 |
| Nuorodos | |
|
Nuoroda |
 Vikiteka: |
Europinis alyvmedisVikiteka |
| * Pavadinimas, koks nurodytas UNESCO sąraše. ** Regionas pagal UNESCO skirstymą. | |
Būdamas kultūrinis augalas, alyvmedis reikalauja pastovaus žmogaus dėmesio. Paliktas likimo valiai jis sulaukėja. Alyvmedžius auginant taikomos įvairios sodinimo, laistymo, tręšimo, skiepijimo, derliaus rinkimo technikos. Alyvų vaisiai alyvuogės gali būti sūdomi ir marinuojami (naudojami kaip populiarus užkandis), iš jų spaudžiamas vertingas aliejus. Mediena gali būti panaudojama virtuvės indams gaminti.
Tradiciškai alyvmedžių priežiūra, derliaus apdorojimas yra bendruomeninis darbas, į kurį įsijungia visa kaimo bendruomenė. Jis tarnauja kaip svarbi bendruomenę rišanti jėga, yra pripildytas įvairių ritualų, prietarų. Puoselėjant tradicinius žemdirbystės metodus laikomasi liaudiškojo kalendoriaus, o alyvuogių derlių žymi įvairūs ritualai, šventės, praktikos. Auginimas reikalauja specialių genėjimo, skiepijimo įgūdžių, kurie sodininkų perduodami iš kartos į kartą.
Nuo senovės tai buvo tik žmogaus rankomis, gyvulių jėga atliekamas darbas, kurį laibai pakeitė XIX a. technologinė revoliucija, ir kuris dėl masinės alyvuogių produkcijos dabarties pasaulyje baigia išnykti. XXI a. tik nedidelės bendruomenės išlaiko tradicines praktikas, o 2023 m. Tradicinės žinios, metodai ir praktikos, susiję su alyvmedžių auginimu Turkijoje buvo įrašytos UNESCO kaip nematerialusis pasaulio paveldas reikalaujantis skubios apsaugos.[6]
Atskirose bendruomenėse Turkijoje renkant alyvuogių (turk. zeytin) derlių išlikusi bendruomeninių talkų (örfene) tradicija. Derliaus rinkimas (imece) atliekamas išimtinai rankomis: vyrai skina alyvuoges nuo šakelių, o moterys renka nuo žemės. Renkant derlių laikomasi başak papročio: dalis alyvuogių paliekamos vėliau surinkti bendruomenės vargingiesiems, kurie gali jas naudoti savo reikmėms. Alyvuogės sūdomos (salamura) rankomis, naudojant tūkstantmečius tęsiamą tradiciją. Aliejus kai kur dar spaudžiamas trinant alyvuoges akmens girnomis, naudojant arklio jėgą. Susidariusi masė vėliau pilama į maišus ir išspaudžiama trypiant kojomis.
Kitos į pasaulio paveldą įtrauktos žemdirbystės tradicijos pasaulyje
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Arganas (2014,
Marokas) - Vynuogių auginimas Pantelerijos saloje (2014,
Italija) - Palmių lapų skynimas (2019,
Venesuela) - Datulinės palmės auginimas (2019-22, 14 valstybių)
- Trumų ieškojimas kasimas (2021, Italija)
- Chavlani kava (2022,
Saudo Arabija) - Damasko (Taifo) rožių auginimas (2019,
Sirija / 2024, Saudo Arabija)
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Marquer, L.; Otto, T.; Arous, E. Ben; Stoetzel, E.; Campmas, E.; Zazzo, A.; Tombret, O.; Seim, A.; Kofler, W.; Falguères, C.; El Hajraoui, M. Abdeljalil (22 March 2022). "The first use of olives in Africa around 100,000 years ago". Nature Plants. 8 (3): 204–208. Bibcode:2022NatPl...8..204M.
- ↑ Di Giovacchino, Luciano (2013). "3". Handbook of Olive Oil: Analysis & Properties (2nd ed.). New York: Springer Science & Business Media. p. 57.
- ↑ Vossen, Paul (2007). "Olive Oil: History, Production, and Characteristics of the World's Classic Oils". HortScience. 42 (5): 1093–1100.
- ↑ "Shodoshima Town". shodoshima.lg.jp. Archived from the original on 7 September 2017. Retrieved 24 July 2012.
- ↑ „FAOSTAT“. Suarchyvuota iš originalo 2013-01-18. Nuoroda tikrinta 2010-08-11.
- ↑ Traditional knowledge, methods and practices concerning olive cultivation
