Budžakas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
 Broom icon.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – Gramatinės, vertimo ir stilaus klaidos
Jei galite, sutvarkykite.
Budžiaka Ukrainos žemėlapyje
XIV amžiaus Moldovijos tvirtovė Akermanas (Cetatea Albă) Budiažkoje.
Piemuo Budžiakoje (1940).
Vesela Dolyna (Tarutyne, Cleaștiţa/Klöstitz iki 1940 m.), kaimas Budiakos regione, kuriame gyveno vokiečių tautybės gyventojai.

Budžakas (ukr. Буджак, rumun. Bugeac) – istorinis regionas Ukrainoje. Teritorija plyti prie Juodosios jūros, tarp Dunojaus ir Dniestro upių.

Ši etniškai nevienalytė teritorija po Antrojo pasaulinio karo tapo Ukrainos dalimi. Gyventojų skaičius siekia 600000 žmonių, o regionas užima 13188 km2 pietinę Besarabijos dalį. Ribojasi su Moldova, Rumunija ir Juodąja jūra.

Pavadinimo kilmė ir geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Istoriškai regionas buvo Moldavijos kunigaikštystės dalis, kurioje buvo Budžako stepė.

Budžako pavadinimu regionas vadinosi valdant Osmanų imperijai, 1484–1812 m. Turkiškai bucak reiškia pasienis, pasienio regionas.

Po 1812 m., kai šias žemes, tarp Pruto ir Dniestro, prisijungė Rusijos imperija, regionas tapo Besarabijos dalimi. Dažnai buvo vadinamas pietų Besarabija.

O taip pat vadinamas Akermanščyna, bei bulgarų Besarabija, kadangi po 1831 m. į regioną masiškai ėmė keltis bulgarų kilmės pabėgėliai.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyvoji istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Regione gyvavo Jamanajos kultūra dar 3,600–2,300 metais prieš Kristų. [1]

Antikos laikais šias žemes valdė skitų gentys, savo kolonijas steigė ir graikai.

Moldavijos ir Osmanų valdymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1241 m. į regioną įsiveržė mongolai, pavergė kraštą, ir jame kelis amžius šeimininkavo Aukso Ordos chanai.

Vėliau į šias žemes ėmė pretenduoti valachai ir moldavai. Iki 1484 m. priklausė moldavams.

1484 m. Moldavijos kunigaikštis Steponas III, dar vadinamas Didžiuoju, turėjo šalį ginti nuo turkų. Osmanų valdovas Bazajitas II norėjo prisijungti Moldavijos valdomas žemes prie Osmanų imperijos. Dalis užkariautų žemių atiteko Krymo chanato valdovų Girėjų giminei. Jie čia apgyvendino iš Ponto stepių persikėlusius nogajus. Naujieji gyventojai apie 1620–1630 metus įkūrė Budžiakos Ordą, statė tvirtoves, įtvirtinimus Akermane (Bilahorade prie Dniestro), ir Kilijoje. Puldinėjo kaimynines šalis (Lietuvą, Lenkiją, Moldaviją). Sukeldavo neramumus pasienyje.

Budžiakos regionas buvo atiduotas nogajams, kurie pripažino ir turkų, ir Krymo chanų viršenybę.

Osmanų valdymo metu Buvo statomi nauji įtvirtinimai. Išaugo Benderų miestas, Izmajilas. Po turkų ir Rusijos imperijos karų 1812 m. nogajai išsikėlė į Dobružą, o į ištuštėjusias teritorijas ėmė keltis gyventojai iš kitų regionų (bulgarai, vokiečiai, rusai).

Budžiaka Moldavijos teritorijos atveju[paaiškinti!]

Šių laikų istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Moldavijos-Rusijos, bei Rumunijos-Rusijos siena 1856/1857 ir 1878

Napoleono karų metu Budžiaka užėmė Rusijos imperija. 1806–1812 m. vyko Rusijos ir Turkijos karas, o 1812 m. Bukarešto taikos sutartimi Besarabijos regionas atiteko Rusijai.

Po Pirmojo Pasaulinio karo Besarabijos provincija buvo užimta rumunų. 1919 metais tapo Rumunijos karalystės dalimi.

1939 m. Molotovo-Ribentropo paktas padalino teritorijas tarp sovietų ir nacistinės Vokietijos. Besarabija atiduota Sovietų imperijai.

1940 m. vasarą rumunų karaliui Karoliui II įteiktas ultimatumas perleisti Besarabiją ir Bukoviną sovietams. Pietinė Besarabijos dalis buvo atiduota valdyti sovietų Ukrainai, o likusi Besarabija tapo Moldavijos sovietų respublika. 1940 m. rugpjūčio 7 d. regionas pavadintas Akermano sritimi ir suskirstytas į 13 rajonų.

Akermanas (dabar Dniestro Bilhorodas) tapo srities centru. 1940 m. gruodžio 7 d. regionas pervadintas į Izmajilo sritį, o administracinis centras iškeltas į Izmailą.

Antrojo Pasaulinio karo metu Vokietija ir Ašies valstybės užėmė Budžiaką, ir priskyrė prie Rumunijos karalystės.

Po karo sritis vėl atiteko sovietams. Buvo atiduota valdyti Ukrainai. 1954 m. Izmajilo sritis likviduota. Visi rajonai priskirti Odesos sričiai.

Šiuo metu Budžiaka yra nepriklausomos Ukrainos dalis. Su Odesos gubernija sujungta dviem tiltais per Dniestrą.

Rajonai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rajonai Budžiakos regione

Budžiakos teritorija skirstoma į du miestus ir devynis rajonus.

Pavadinimas Ukrainietiškas pavadinimas Teritorija
(km2)
Gyventojų sk.
2001
Gyventojų sk.
2012 01 01
Centras
Bilhorodas prie Dniestro (miestas) Білгород-Дністровськ (місто) 31 58 436 57 206 Bilhorodas prie Dniestro (Akermanas)
Izmajilas (miestas) Ізмаїл (місто) 53 84 815 73 651 -
Arcyzo rajonas Арцизький район 1379 51 251 46 213 Arcyzas
Dniestro Bilhorodo rajonas Білгород-Дністровський район 1852 62 255 60,378 Bilhorodas prie Dniestro (Akermanas)
Bolhrado rajonas Болградський район 1,364 73 991 69 572 Bolhradas
Izmajilo rajonas Ізмаїльський район 1,194 54 550 52 031 Izmajilas
Kilijos rajonas Кілійський район 1,358 58 707 53 585 Kilija
Renio rajonas Ренійський район 861 39 903 37 986 Renis
Saratos rajonas Саратський район 1,474 49 911 45 813 Sarata
Tarutynės rajonas Тарутинський район 1,874 45 175 41 975 Tarutynė
Tatarbunarų rajonas Татарбунарський район 1,748 41 573 39 164 Tatarbunarai
Viso 13,188 620 567 577 574

Etninės grupės ir demografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Geltona- ukrainiečiai, raudoni- rusai, purpuriniai- bulgarai, rudi- gagaūzai, žali- moldavai.

Šiandieninėje Budžiakoje pagrindinės etinės grupės yra ukrainiečiai, bulgarai, rusai ir moldavai. Taip pat yra nojagaus totorių, valachų (aromunų) ir kitų etinių grupių.

Nogajaus totoriai, musulmonai, kalbantys viena iš tiurkų kalbų. Čia gyvena nuo viduramžių.

Budžiaka tapo namais iš atvykėliams vokiečiams, kurie persikraustė iš Prūsijos ir Württemberg`o dar XIX amžiaus pradžioje. Regioną jie vadina Kronsland map). Tačiau regioną užėmus sovietams ši bendruomenė buvo deportuota.

Regione yra gagaūzų mažuma, kurie čia atsikėlę iš įvairių Balkanų regionų.

Bulgarai yra daugiausiai palikuonys atėjūnų iš Balkanų, daugiausiai iš Bulgarijos bei Makedonijos, kurie čia rado prieglobstį nuo osmanų viešpatavimo.

Lipovanai čia atsidūrė, kai nuo persekiojimo pabėgo iš Rusijos į Budžiaką.

Pagal 2001 m. gyventojų surašymą regione gyveno 617,200 žmonės, iš jų: ukrainiečiai 248,000 (40%), bulgarai 129,000 (21%), rusai 124,500 (20%), moldavai 78,300 (13%) ir gagaūzai 24,700 (4%).[2] (lentelė pateikiama žemiau.)

Viso Odesos srityje (pagal 2001 m. gyventojų surašymą) gyveno 2,469,000.

Bulgarai didžiausia etninė grupė Arcyzo (39%), Bolhrado (61%), and Tarutynės (38%) rajonuose.

Moldavai – Renio rajone (50%).

Rusai – Izmajilo mieste (44%)

Ukrainiečiai – Kilijos mieste (45%), Tatarbunarų (71%), Saratos (44%), Dniestro Bilhorodo (Akermano) (82%) rajonuose, bei Dniestro Bilhorodo (Akermano) mieste (63%).

Izmajilo rajone, 29% gyventojų yra ukrainiečiai, 28% moldavai, ir 26% bulgarai.

Etninė gyventojų sudėtis pagal 2001 m. surašymą1
Rajonas / Miestas Viso ukrainiečiai bulgarai rusai moldavai gagaūzai kiti 2 Gyvenviečių skaičius3
Arcyzo rajonas 51,700 14,200 20,200 11,500 3,300 900 1,600 1+0+17(26)
Dniestro Bilhorodo (Akermano) rajonas 62,300 51,000 800 5,500 3,900 200 900 0+0+27(57)
Bolhrado rajonas 75,000 5,700 45,600 6,000 1,200 14,000 2,500 1+0+18 (21)
Izmajilo rajonas 54,700 15,800 14,100 8,900 15,100 200 600 0+1+18 (22)
Kilijos rajonas 59,800 26,700 2,600 18,000 9,400 2,300 800 1+1+13 (17)
Renio rajonas 40,700 7,200 3,400 6,100 19,900 3,200 900 1+0+7 (7)
Saratos rajonas 49,900 21,900 10,000 7,900 9,400 200 500 0+1+22 (37)
Tarutynės rajonas | 45 200 11,100 17,000 6,300 7,500 2,700 600 0+4+23 (28)
Tatarbunarų rajonas 41,700 29,700 4,800 2,700 3,900 600 1+0+18 (35)
Dniestro Bilhorodas (miestas) 51,100 32,200 1,900 14,400 1,000 200 1,400 1+2+0 (0)
Izmajilo miestas 85,100 32,500 8,600 37,200 3,700 800 2,300 1+0+0 (0)
Viso 617,2001 248,0001 129,0001 124,5001 78,3001,2 24,7001 12,7001 7 Miestai + 9 miesteliai
+ 163 gyvenvietės (250 kaimai)
= 266 gyvenamųjų vietovių

Pastabos:

1 Visi skaičiai yra vidutiniškai šimtai kiekvienam rajonui ir miestui. „Bendros“ eilutės įrašuose yra atitinkamų kiekvienos eilutės įrašų sumos, taigi teorinė maržos paklaida yra 550 plius / minus. Skaičiai, kuriuos teikia kiti šaltiniai, skiriasi, tačiau atitinka šį klaidų lygį.
2 „Kiti“ kategorijoje yra žmonių, kurie paskelbė save rumunais. Visai Odesos sričiai (į kurią įeina istorinės Budjako dalys) 724 žmonės paskelbė save rumunais [10]. Diskusijos dėl Moldovos ir Rumunijos identiteto nesutarimų [3]
3 Kai kurios gyvenvietės vadinamos „miestais“ (čia 7). Kai kurie iš jų yra vadinami „regioniniais miestais“ (2 čia) ir turi administracijas, kurios yra finansuojamos ir gauna kryptis iš srities administracijos. Kiti yra vadinami „rajoniniais miestais“ (5 čia) ir yra atskirų rajonų dalys. Rajonai turi administracijas kaip regioniniai miestai, tik jie daugiausia susideda iš kaimo vietovių.

Kai kurios gyvenvietės (9 čia) turi tarpinį statusą tarp kaimo ir miesto. Jie priskiriami rusiškai kaip PGT, kuris tiesiog reiškia „miesto tipo gyvenvietę“ ir dažnai verčiamas kaip anglų kalba. Kaimai yra įtraukiami atskirai arba kaip nedidelė grupė. Čia mes turime 163 susivienijimus (pažodžiui vadiname „selsovietais“, „kaimo tarybomis“), kuriose yra 250 kaimų. Kiekviename rajone yra rajono miestai, PGT ir kaimų tarybos, finansuoja ir vadovauja jų veiklai.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Ivanova S.V., Balkan-Carpathian variant of the Yamnaya culture-historical region. Российская археология, Number 2, 2014 (in Russian)
  2. http://2001.ukrcensus.gov.ua/results/general/nationality/odesa/
  3. Romania si Ucraina vor monitoriza respectarea drepturilor minoritatilor[neveikianti nuoroda]", Buletin Divers, nr. 25 (265) / 6 iulie 2006

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]