Trišalis paktas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Protokol-1.03.1941.jpg

Trišalis paktas (vok. Dreimächtepakt), taip pat žinomas kaip Berlyno paktas, buvo sutartis tarp Vokietijos, Japonijos ir Italijos 1940 m. rugsėjo 27 d. pasirašyta Berlyne Japonijos ambasadoriaus Vokietijoje Saburō Kurusu, Vokietijos fiurerio Adolfo Hitlerio ir Italijos užsienio reikalų ministro grafo Galeazzo Ciano. Tai buvo gynybinė karinė sąjunga, prie kurios vėliau prisijungė Vengrija (1940 m. lapkričio 20 d.), Rumunija (1940 m. lapkričio 23 d.), Bulgarija (1941 m. kovo 1 d.) ir Jugoslavija (1941 m. kovo 25 d.), taip pat ir Vokietijos valdoma Slovakija (1940 m. lapkričio 24 d.). Jugoslavijos įstojimas po dviejų dienų išprovokavo karinį perversmą (pranc. coup d'état) Belgrade. Italija ir Vokietija atsakė įsiveržimu į Jugoslaviją(su parama iš Bulgarijos, Vengrijos ir Rumunijos) ir jos padalijimu. Atsiradusi italo-vokiška Nepriklausoma Kroatijos valstybė prie pakto prisijungė 1941 m. birželio 15 d.

Trišalis paktas pagrinde buvo nutaikytas į Jungtines Amerikos Valstijas. Jo poveikis buvo ribotas, nes italų-vokiečių ir Japonų veikimo zonos buvo skirtingose pasaulio vietose ir galingos sutarties valstybės turėjo skirtingus strateginius interesus. Bendradarbiavimas vis dėlto vyko ir Japonai paskelbė karą Jungtinėms Amerikos Valstijoms, nors tam nereikėjo panašaus pareiškimo iš visų kitų Trišalio pakto signatarių šalių.