Auksūdžio piliakalnis
| Auksūdžio piliakalnis | |||
|---|---|---|---|
  Auksūdžio piliakalnis |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Kretingos rajonas | ||
| Seniūnija | Darbėnų seniūnija | ||
| Aukštis | 0,4 m | ||
| Plotas | 45×35 m | ||
| Naudotas | I tūkstantmetis | ||
| Žvalgytas | 1905, 1948, 1982, 1992, 1995 m. | ||
| Tirtas | 1984 m. | ||
| Registro Nr. | 28709 (A1815) | ||
Auksūdžio piliakalnis arba Auksūdžio senovės gynybinis įtvirtinimas, vadinamas Pilale, Kūlių pilale, Kūlių pile, Švedų pilale (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas - 28709; senas registro kodas - A1815) – įtvirtinta senovės gyvenvietė–piliakalnis Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Auksūdžio kaime (Darbėnų seniūnija), Pilalės miške, Darbos upelio kairiajame krante.
Pasiekiamas nuo kelio (218) Darbėnai–Įpiltis Auksūdžio kaimo šiaurinėje dalyje paėjus į dešinę rytų kryptimi 500 m per lieptą melioracijos griovyje iki Pilalės miško, miške apie 200 m į šiaurės rytus, pradedant nuo palei jo kraštą einančio kanalo centro. Piliakalnis sunkiai randamas, nes miške nėra aiškesnių orientyrų, o nuardyti pylimai menkai išsiskiria iš aplinkos.
Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Įrengtas lygioje vietoje, apaugusioje eglynu. Aikštelė ovali, pailga vakarų – rytų kryptimi, 45×35 m dydžio, iš visų pusių apjuosta 0,4 m aukščio, 5 m pločio iš akmenų krautu pylimu, kuris šiaurės – šiaurės vakarų pusėse dvigubas. Šiaurinėje pylimo dalyje yra 2,7 m pločio buvusio įvažiavimo vieta.
1995 m. aikštelėje rasta geležinė II tūkstantmečio vidurio pasaga.
18 m į rytus nuo pylimo yra 1,3×1,0 m dydžio ir 40–70 cm aukščio akmuo lygia viršutine plokštuma. Į vakarus ir šiaurės vakarus plyti Auksūdžio senovės žemdirbystės vieta, 110 m į pietryčius yra Auksūdžio alkvietė, 1,5 km į pietus – pietryčius – Auksūdžio kapinynas–ankstyvos kapinės. Kiti du kapinynai – Leišio kalnelis ir Pilalė bei piliakalnis yra Auksūdžio kaimo vakariniame pakraštyje, prie Kulšės upelio.
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Senovės įtvirtinimas vadinamas „Pilale“, „Kūlių pilale“, „Kūlių pile“, „Švedų pilale“, rečiau – „Velnio malūnu“, stūkso Dainiškių pelkių vakariniame pakraštyje.
Padavimai:
- Pylimą supylė švedai, kurie čia buvo įkūrę vyriausiąjį savo kariuomenės štabą Lietuvoje;
- Karo su Švedija metu čia buvusi įrengta slėptuvė, kuria žmonės pasiekdavo kūlgrinda ir slėpėsi nuo švedų kareivių;
- Šioje vietoje buvęs dvaras, kuris kartu su ponais nugrimzdo skradžiai žemę ir tik retkarčiais iškildavo;
- Kūlių pilalėje gyveno ponaitis-velniukas, kuris ateidavo su piemenimis mušti ripkos ir tik sudrožus jam šermukšnio lazda, pradingo pilalėje ir daugiau nebesirodė;
- Šioje vietoje buvo dvaro malūnas, vadinamas Velnio malūnu;
- Per kalendorines šventes Kūlių pilalėje laumės naktimis skalbdavo drabužius;
- Prie Kūlių pilalės žmones klaidindavo, pasirodydavo žvakelės.
1935 m. senovės įtvirtinimas įrašytas į Valstybės archeologijos komisijos apskaitą,[1] 1972 m. kartu su akmenų krūsnimis–pilkapiais paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu (AR486),[2] 2004 m. įrašytas į nekilnojamųjų kultūros vertybių registro archeologinių vietų sąrašą (A1815),[3] 2005 m. pripažintas valstybės saugoma kultūros vertybe.[4]
Saugomos teritorijos plotas – 0,52 ha.
Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1905 m. žvalgė Liudvikas Kšivickis, 1948 m. – Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (vadovas Pranas Kulikauskas), 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (vadovas Romas Olišauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (vadovas Vilnius Morkūnas), 1995 m. – Vykintas Vaitkevičius (Kultūros paveldo inspekcija).
1984 m. Ignas Jablonskis padarė pylimo pjūvius pietrytinėje ir šiaurės vakarinėje dalyse, kur ištyrė 41 m² dydžio plotą. Nustatyta, kad pylimas krautas iš akmenų, kuriuos prilaikė 3 eilės įkastų 15–20 cm skersmens stulpų. I. Jablonskis padarė išvadą, kad ši archeologinė vieta galėjusi būti naudojama kaip ankstyva įtvirtinta gyvenvietė.
Senovės gynybinis įtvirtinimas datuojamas I tūkstantmečiu.[5]
|
Aplinkiniai piliakalniai | |||||||||||
|
Gruobinios piliakalnis 48 km Įpilties piliakalnis 6 km |
Kalvių piliakalnis 18 km | Mosėdžio piliakalnis 18 km |
| |||||||
| Šventoji 14 km |
|
Laivių piliakalnis 16 km Imbarės piliakalnis 18 km | |||||||||
| Auksūdžio II piliakalnis 1,5 km Nagarbos piliakalnis 13 km Rūdaičių piliakalnis 15 km |
Kurmaičių piliakalnis 11 km Andulių piliakalnis 19 km |
Martynaičių piliakalnis 16 km Kartenos piliakalnis 20,5 km | |||||||||
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. - Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. - F. 1, ap. 1, b. 18. - L. 210-221 Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. - Vilnius, 1973. - P. 134, Nr. 486
- ↑ Valstybės žinios - 2004. - Nr. 48. - P. 8
- ↑ Kultūros vertybių registras: Auksūdžio senovės gynybinis įtvirtinimas[neveikianti nuoroda]
- ↑ Lietuvos TSR archeologijos atlasas. - Vilnius, 1975. - T. 2. - P. 32 (Nr. 39)
- Покровский Ф. В. Археологическая карта Ковенской губернiи. - Вильна, 1899. - C. 84
- Gintautas Zabiela. Lietuvos medinės pilys. - Vilnius, 1995. - P. 39–40
- Lietuvos piliakalniai: atlasas. - Vilnius, 2005. - T. 1. - P. 438–439
- Vykintas Vaitkevičius. Unikalūs paminklai Auksūdyje? - Žemaičių žemė - 1995. - Nr. 2
- Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. - Vilnius: Diemedis, 1998. - P. 58–59