Romas Olišauskas
| Romas Olišauskas | |
|---|---|
| Gimė | 1946 m. gegužės 1 d. Veisiejai, Lazdijų rajonas |
| Veikla | Lietuvos archeologas, paveldosaugininkas |
| Alma mater | Vilniaus universitetas |
| Žymūs apdovanojimai | |
Romas Petras Olišauskas (g. 1946 m. gegužės 1 d. Veisiejuose, Lazdijų rajonas) – Lietuvos archeologas, paveldosaugininkas, paveldosaugos pradininkas Šiaulių krašte.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1963 m. baigė Kapčiamiesčio vidurinę mokyklą, 1967 m. – Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą.
Nuo 1967 m. Kultūros ministerijos Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologijos grupės vyr. mokslinis bendradarbis, 1977–1984 m. Archeologijos paminklų skyriaus viršininkas. 1984 m. gruodžio 22 d. perkeltas vyr. moksliniu bendradarbiu į Šiaulių Aušros muziejų. 1990 m. sukūrus naujas paveldosaugos struktūras, perkeltas į Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcijos Šiaulių apygardą vyriausiuoju valstybiniu inspektoriumi. 1995 m. reorganizavus Kultūros paveldo inspekciją – Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento Šiaulių teritorinio padalinio konservatorius, nuo 1997 m. padalinio viršininkas, vedėjas.
Lietuvos archeologijos draugijos narys.
Mokslinė veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1967–1989 m. dalyvavo Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos organizuotose žvalgomosiose archeologinėse ekspedicijose, kurių metu žvalgyti visi respublikos rajonai. Ekspedicijų metu išaiškinta 600 naujų archeologijos paminklų, kurie įrašyti į saugomų kultūros paminklų sąrašus. 1967–1972 m. rengė „Lietuvos istorijos ir kultūros paminklų sąrašą“ – respublikinės ir vietinės reikšmės archeologijos paminklų kartoteką.
1968–1970 m. kartu su kitais specialistais rengė Lietuvos gamtos, istorijos ir kultūros paminklų kartografavimo metodiką. 1970–1984 m. kartu su Respublikiniu žemėtvarkos projektavimo institutu kartografavo archeologijos paminklus, rengiant kartografinę medžiagą „Lietuvos gamtos, istorijos ir kultūros paminklams“. Tuo metu buvo kartografuota apie 80 % Lietuvos teritorijos, nustatytos daugiau kaip 1000 archeologijos paminklų teritorijos. 1991 m. Lietuvos kultūros paveldo mokslinio centro ekspedicijos metu dalyvavo išaiškinant ir nustatant kultūros vertybes ir jų teritorijas Akmenės ir Šiaulių rajonuose. 1993 m. Šiaulių mieste ir rajone kartu su kitais specialistais vykdė architektūros, archeologijos (piliakalnių) paminklų aerofotofiksaciją.
1994–1996 m. kartu su kitais specialistais atliko XIX a. pirmosios pusės inžinerinio hidrotechninio statinio Ventos–Dubysos kanalo tyrimų ir inventorizavimo darbus, 1995 m. – Šiaulių rajone esančių 23 buvusių dvarų sodybų inventorizaciją, būklės įvertinimą, fotofiksaciją.[1]
Tyrinėti ir žvalgyti archeologijos paminklai: Girkalių kapinynas, Kretingos rajonas; Šventosios akmens amžiaus stovyklos, Palangos savivaldybė; Kaukų piliakalnis, Alytaus rajonas; Kumelionių piliakalnis ir senovės gyvenvietė, Meškučių piliakalnis, Marijampolės rajonas; Imbarės piliakalnis ir senovės gyvenvietės, Kretingos rajonas; Bražuolės piliakalnis, Trakų rajonas; Papelkių pilkapiai (Vizdergių) ir senkapis, Lieporių kapinynas, Šiaulių rajonas; Spitrėnų piliakalnis, Utenos rajonas; Stungių kapinynas, Joniškio rajonas.