Auksūdžio senovės žemdirbystės vieta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Auksūdžio senovės žemdirbystės vieta
Auksudis krusnis 2003.JPG
Akmenų krūsnis

Auksūdžio senovės žemdirbystės vieta
Koordinatės
56°03′44″š. pl. 21°18′03″r. ilg. / 56.062092°š. pl. 21.300842°r. ilg. / 56.062092; 21.300842Koordinatės: 56°03′44″š. pl. 21°18′03″r. ilg. / 56.062092°š. pl. 21.300842°r. ilg. / 56.062092; 21.300842
Savivaldybė Kretingos rajono savivaldybė
Seniūnija Darbėnų seniūnija
Plotas 6,22 ha
Naudotas I tūkstantmetisXVI a.
Žvalgytas 1948, 2003
Registro Nr. 5204 (AR486)

Auksūdžio senovės žemdirbystės vieta, kitaip – Auksūdžio pilkapiai (registrinis kultūros paveldo objektas: unikalus kodas - 5204, senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR486) – ankstyvosios žemdirbystės laukai šiaurės vakarinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Auksūdyje (Darbėnų seniūnija), 0,4 km į rytus nuo kelio Auksūdys-Nausėdai, kairiajame Darbos krante, Pilalės miško vakarinėje dalyje.

Žemdirbystės vietos pietrytiniame pakraštyje yra Auksūdžio senovės gynybinis įtvirtinimas, o 127 m į pietryčius – pagonių alkvietė.

Vieta[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aukštumos vakariniame pakraštyje ir į Darbos slėnį besileidžiančiame šlaite 6,22 ha plote išliko daugiau kaip 30 akmenų krūsnių. Didesnė dalis koncentruojasi miško pietvakarinėje dalyje, tarp upės slėnio ir senovės gynybinio įtvirtinimo-piliakalnio, vad. Kūlių pilale. Čia jos apima 350 m ilgio ir 160 m pločio, rytų – vakarų kryptimi pailgą plotą, o pavienių krūsnių esama ir senovės įtvirtinimo-piliakalnio aikštelėje.

145 m į šiaurę, arčiau miško šiaurės vakarinio krašto yra kita akmenų krūsnių grupė, apimanti 110 × 130 m dydžio plotą.

Krūsnys apskritos, 3-5 m skersmens, 30-80 cm aukščio, akmenys į jas sumesti netvarkingai.

Bendras saugomos teritorijos plotas – 6,22 ha.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki XVI a. Valakų reformos abipus Darbos upelio plytėjo ankstyvosios žemdirbystės laukai, kuriuos ženklino akmenų krūsnys, suformuotos renkant akmenis iš ariamos dirvos. Valakų reformos metu jie atsidūrė už valakais išskirstytų ariamos žemės sklypų ir buvo priskirti prie bendro naudojimo žemės – pievų, ganyklų ir miškų. Per 1919 metų Lietuvos žemės reformą bendrosios žemės buvo suskaidytos į vienkieminius sklypus ir išdalintos ūkininkams. Ruošiant žemę arimui ir renkant akmenis naujakurių statyboms, senovės žemdirbystės laukų akmenų krūsnis pradėta ardyti. Nemaža dalis akmenų 1939-1940 m. buvo išvežta Šventosios uosto statybai. 1948 m. buvo dar išlikę apie 300 krūsnių,[1] kurios toliau buvo ardomas kolūkio statyboms.

Pasakojama, kad XX a. pradžioje rinkdami akmenis žmonės radę žalvarinių segių ir kitų dirbinių.[2]

Akmenų krūsnis tyrinėtojai laikė pilkapiais. Todėl jų ardymą stengtasi sustabdyti, o 1972 m. tariamieji pilkapiai įrašyti į Lietuvos kultūros paminklų sąrašą kaip respublikinės reikšmės archeologijos paminklas (AR486).[3]

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žvalgė: 1948 m. – Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (Pranas Kulikauskas), 1984 m. – Ignas Jablonskis, 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (Vilnius Morkūnas), 1993 m. – Vykintas Vaitkevičius, 2002 ir 2003 m. – Vilniaus universitetas ir Kretingos muziejus (Algimantas Merkevičius, Rėda Nemickienė, Julius Kanarskas).

Kartografavo: 1974 m. – Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas, 1992 m. – Valstybinis žemėtvarkos institutas.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Bronius Dakanis. Auksūdžio archeologijos paminklai // Švyturys (Kretinga) – 1992, spalio 7, p. 3
  2. Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės: Žemaitija. - Vilnius: Diemedžio leidykla, 1998, p. 59
  3. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. - Vilnius, 1973. - P. 134, Nr. 486

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]