Kultūros paveldo centras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką

Kultūros paveldo centras, Lietuvos kultūros ministerijos Kultūros paveldo departamento Kultūros paveldo centras – biudžetinė kultūros įstaiga, veikianti Vilniuje, Ašmenos g. 10.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įsteigtas 1991 m. balandžio 2 d., 1991 m. kovo 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė potvarkiu Nr. 180p panaikinus Mokslinę metodinę kultūros paminklų apsaugos tarybą ir Paminklotvarkos departamentui leidus įsteigti Lietuvos kultūros paveldo mokslinį centrą. 1995 m. įstaiga reorganizuota ir pavadinta Kultūros paveldo centru.

Veikla[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kultūros paveldo centras inventorizuoja kultūros paveldą bei kaupia, tikslina ir sistemina duomenis apie jį, rengia medžiagą nekilnojamosioms kultūros vertybėms atskleisti. Renka ir kaupia medžiagą apie materialųjį kultūros paveldą, kultūros vertybes ir kultūros paminklus, atlieka istorinius ir fizinius tyrimus, susijusius su kultūros paveldu, bei kaupia, tvarko ir rengia su tuo susijusius dokumentus ir informaciją, teikia sukauptus duomenis Kultūros paveldo departamentui.

19912005 m. Kultūros paveldo centras tvarkė Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų, iki 1995 m. – naujai išaiškinamų istorijos ir kultūros paminklų sąrašus, atliko jų paiešką, 19952005 m. vykdė nekilnojamųjų ir kilnojamųjų kultūros vertybių paiešką ir apskaitą, tvarkė kultūros vertybių registrą, rengė apskaitos dokumentus, propagavo ir tyrė kultūros paveldą. 2005 m. kultūros vertybių registro tvarkymas perduotas Kultūros paveldo departamentui.

Kultūros paveldo centre yra paveldosaugos archyvas ir biblioteka. Iki 2006 m. centrui priklausė Architektūros muziejus, leidykla „Savastis“.[1]

Direktoriai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Diana Varnaitė. Kultūros paveldo centras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 244 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]