Auksūdžio II piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Auksūdžio II piliakalnis
Auksudys piliakalnis 2013.JPG
Pilaitės (Alkos) kalno vaizdas iš šiaurės vakarų pusės

Auksūdžio II piliakalnis
Koordinatės
56°03′01″š. pl. 21°15′39″r. ilg. / 56.050207°š. pl. 21.260846°r. ilg. / 56.050207; 21.260846Koordinatės: 56°03′01″š. pl. 21°15′39″r. ilg. / 56.050207°š. pl. 21.260846°r. ilg. / 56.050207; 21.260846
Savivaldybė Kretingos rajonas
Seniūnija Darbėnų seniūnija
Aukštis 2 m
Plotas 98 x 79 m
Naudotas I tūkstantmečio I pusė
Žvalgytas 1948, 1992, 2013 m.
Tirtas 1923, 1940 m.
Registro Nr. u. k. 5203 / AR485 /

Auksūdžio piliakalnis, vadinamas Pilale, Pilaite, Pilaitės kalnu, Pilaliu, Pilkalniu, Pilkalnio kalnu, Alkos kalnu (registrinis kultūros paveldo objektas: unikalus kodas - 5203; senas kultūros paminklo Nr. AR485) – piliakalnis Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Auksūdžio kaimo (Darbėnų seniūnija) vakarinėje dalyje , 0,71 km į šiaurės vakarus nuo kelio  218  KretingaSkuodas , Kulšės upelio kairiajame krante.

Pasiekiamas nuo kelio  218  KretingaSkuodas  Auksūdžio kaimo vakarinėje dalyje pavažiavus 600 m vakarų kryptimi link Kulšės upelio.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrengtas aukštumoje. Pailgas pietryčių - šiaurės vakarų kryptimi, apie 98 m ilgio ir iki 79 m pločio, kiek aukštesnis ties šiaurės vakariniu galu. Aikštelė smarkiai deformuota bulviarūsių ir žvyrduobių. Šlaitai nuolaidūs, iki 2 m aukščio, statesni vakarų pusėje. Piliakalnis apaugęs medžiais, o pietrytinis jo galas nukastas.

Igno Jablonskio nuomone I tūkstantmečio I pusėje ant piliakalnio stovėjusi įtvirtinta senovės gyvenvietė, kurios gynybinio pylimo liekanų išliko aikštelės vakariniame pakraštyje.[1] Gyvenvietę apleidus, piliakalnyje ir į šiaurę nuo jo esančioje aukštumoje veikė VIIXII a. kuršių kapinynas, vadinamas Pilale.

Teritorijos plotas – 0,8 ha.

0,3 km į šiaurės vakarus yra kapinynas, vadinamas Leišio kalneliu, 1,5 km į šiaurės rytus – senovės gynybinis įtvirtinimas, vadinamas Kūlių pilale.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valstybinės archeologijos komisijos medžiagoje nurodoma, kad apie 1923 m. Pilaitės kalną kasinėjo Vladas Nagevičius, radęs "nedidelius pamatus". Buvo spėjama, kad jie nuo apgriuvusio pagonių aukuro.

1940 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus darbuotojas Pranas Baleniūnas piliakalnio šiaurės vakariniame pakraštyje aptiko degintų kaulų, puodų šukių ir susilydžiusių žalvario dirbinių likučių.[2]

1948 m. žvalgė Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (tyrimų vadovas Pranas Kulikauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (ekspedicijos vadovas Vilnius Morkūnas), 2013 m. – Julius Kanarskas.

Vietos gyventojai kalvą vadina Pilale, Pilaite, Pilaitės kalnu, Pilaliu, Pilkalniu, Pilkalnio kalnu, rečiau – Alkos kalnu. Pasakojama, kad pro kalvą einantys žmonės kartais paklysdavę, kad joje naktimis dega žvakelės, kad iš Pilaitės seniau išjodavęs ir pranykdavęs karys, kuris žmonėms nieko blogo nedarydavęs. Taip pat pasakojama, kad ant kalno veikusi pagonių šventykla, kurioje buvo deginamos aukos dievams. Nuo to, esą, kilęs Auksūdžio (vietos, kurioje aukojamos aukos) pavadinimas.[3]

1972 m. piliakalnis paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu (AR485).[4]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Bronius Dakanis. Auksūdžio archeologijos paminklai. - Švyturys (Kretinga). - 1992 spalio 10, p. 3
  2. Lietuvos TSR archeologijos atlasas. - Vilnius, 1975. - T. 2. - P. 32, eil. Nr. 40
  3. Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. - Vilnius, 1998. - P. 57, eil. Nr. 4
  4. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. - Vilnius, 1973. - P. 134, eil. Nr. 485

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]