Martynaičių piliakalnis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Martynaičių piliakalnis
Martynaičių piliakalnis 1999.JPG
Piliakalnis su gyvenviete iš pietryčių pusės. 1999 m.

Martynaičių piliakalnis
Koordinatės
55°56′28.0″ š. pl. 21°29′41.2″ r. ilg. / 55.941111°š. pl. 21.494778°r. ilg. / 55.941111; 21.494778Koordinatės: 55°56′28.0″ š. pl. 21°29′41.2″ r. ilg. / 55.941111°š. pl. 21.494778°r. ilg. / 55.941111; 21.494778
Savivaldybė Kretingos rajonas
Seniūnija Kartenos seniūnija
Aukštis 25–30 m
Plotas 40 x 60 m
Priešpilis papėdės gyvenvietė (2,3 ha)
Naudotas I tūkstantmetis - XIII a.
Žvalgytas 1966, 1982, 1992, 2015 m.
Tirtas 1994 m.
Registro Nr. 23785 (5226; 23786)
/A448KP/

Martynaičių piliakalnis, vad. Pilale, Pilies kalnu, su gyvenviete (kultūros paminklas: unikalus kodas – 23785 (piliakalnio - 5226; gyvenvietės - 23786); senasis registro kodas - A448KP) – piliakalnis ir papėdės gyvenvietė rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Martynaičių kaime (Kartenos seniūnija), Minijos kairiajame krante, ties santaka su Pilies upeliu.

Pasiekiamas nuo kelio  A11  ŠiauliaiPalanga  Gintarų kaime pasukus šiaurės kryptimi į Gėlių gatvę. Iš jos už 2,15 km sukama į kairę ir važiuojama vakarų kryptimi 230 metrų. Sustojama pakelėje neprivažiavus pirmosios sodybos. Piliakalnis yra už 300 m į šiaurės vakarus, mišku apaugusiame aukštumos pakraštyje.

Piliakalnis su gyvenviete iš pietryčių pusės. 2009 m.

Piliakalnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrengtas aukštumos kyšulyje, įsiterpiančiame į Minijos ir Pilies upelio santaką. Šlaitai 25–30 m aukščio, vakarinis leidžiasi į Minijos, šiaurinis ir rytinis – į Pilies upelio slėnius.

Aikštelė trikampė, pleišto pavidalo, pailga šiaurės - pietų kryptimi, 60 m ilgio, iki 40 m pločio pietiniame krašte. Šiaurinis galas plokščiu paviršiumi, siauras, 3 m žemesnis. Šiaurės rytinė aikštelės dalis nuslinkusi. Į pietus nuo aikštelės yra 5 gynybiniai pylimai ir 4 gynybiniai grioviai, saugantys piliakalnį nuo aukštumos pusės.

Pirmasis pylimas 45 m ilgio, 15 m pločio ir iki 2 m aukščio, supiltas pietiniame ir pietvakariniame aikštelės pakraštyje. Jo išorinis 3,5 m aukščio šlaitas leidžiasi į 6 m pločio ir 0,5 m gylio griovį. Už griovio yra 1 m aukščio ir 5 m pločio antras pylimas, už kurio iškastas tiesus, 60 m ilgio, 3,5 m pločio ir 0,5 m gylio antras griovys. Už jo yra 1 m aukščio nuo griovio dugno ir 7 m pločio trečias pylimas, kurio išorinis 0,3 m aukščio šlaitas leidžiasi į 3,5 m pločio ir 0,3 m gylio trečią griovį. Už šio griovio kyla 0,5 m aukščio ir 5 m pločio ketvirtas pylimas, už kurio iškastas 3,5 m pločio ir 0,3 m gylio ketvirtas griovys. Už šio griovio buvęs supiltas penktas 0,5 m aukščio ir 5 m pločio pylimas. Bendras piliakalnio gynybinių įtvirtinimų plotis – 22 metrai.[1]

Piliakalnis apaugęs lapuočių mišku, išoriniai pylimai beveik sunaikinti arimų, išlikę tik jų galai.

Papėdės gyvenvietė iš pietų - pietryčių pusės. 2009 m.

Papėdės gyvenvietė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Plyti į pietus nuo piliakalnio esančioje aukštumoje, kurią iš rytų pusės supa Pilies upelio, o iš vakarų – Minijos slėniai. Teritorija apima apie 2,3 ha plotą. Čia suartoje žemėje randama kultūrinio sluoksnio pėdsakų: anglių, keramikos trupinių, degto molio tinko gabalėlių ir pan.

Teritorijos pakraščiai dirvonuoja, o centrinė dalis apaugusi lapuočių medžių jaunuolynu. Šiaurinėje dalyje stovi medinis anotacinis piliakalnio ženklas (aut. Arvydas Klovas).

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Piliakalnis vadinamas Pilale, Pilies kalnu. Pasakojama, kad jame švedmečiu veikusi švedų maldykla.[2]

1935 m. Valstybės archeologijos komisija įpareigojo žemės savininkus piliakalnį saugoti.[3] Nuo 1972 m. piliakalnis – respublikinės reikšmės archeologijos paminklas (AR508),[4] 1992 m. piliakalnis,[5] 1997 m. – papėdės gyvenvietė registruoti Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registre, 1998 m. paskelbti kultūros paminklu, 2005 m. pripažinti valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.[6]

Manoma, kad ant piliakalnio stovėjusi rašytiniuose šaltiniuose 1253 m. minima Paminijės pilis.[7]

Teritorijos plotas – 73257 m².

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1966 m. žvalgė Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutas (tyrimų vadovas Adolfas Tautavičius),[8] 1982 m. – Mokslinė metodinė kultūros paminklų apsaugos taryba (tyrimų vadovas Romas Olišauskas), 1992 m. – Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (tyrimų vadovas Vilnius Morkūnas),[9] 2015 m. – Arūnas Strazdas, Jonas Balčiūnas, Algirdas Skrupskelis (Kultūros paveldo centras).

1994 m. piliakalnio aikštelę ir papėdės gyvenvietę tyrinėjo Aurelijus Škimelis (Kultūros paveldo centras). Aikštelės šiauriniame pakraštyje aptiktas 40–45 cm storio kultūrinis sluoksnis. Papėdės gyvenvietėje ištirtas 42 m² plotas, aptiktas 50–60 cm storio kultūrinis sluoksnis, atidengta neaiškios paskirties akmenų konstrukcija su akmenų grindiniu, rasta lipdytinės keramikos šukių brūkšniuotu ir gludintu paviršiumi bei žiestos keramikos šukių, gargažių, degto molio tinko gabalėlių, akmens galąstuvas.[10]

Piliakalnis su gyvenviete datuojami I tūkstantmečiu - XIII a.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos piliakalniai: Atlasas. – Vilnius, 2005. – T. 1. – P. 454-455
  2. Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. – Vilnius, 1998
  3. Valstybės archeologijos komisijos medžiaga. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – Ap. 1, b. 19. – L. 264-270
  4. Lietuvos TSR kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1973. – P. 136, eil. Nr. 508
  5. Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1993
  6. Martynaičių piliakalnis su gyvenviete. – Kultūros vertybių registras [interaktyvus]
  7. Tomas Baranauskas. Kartena ir kuršių pilys prie Minijos – vakarinis Ceklio žemės pasienis. – Kartena (Lietuvos valsčiai. Kn. 25). – Vilnius, 2012. – P. 129-130
  8. Adolfas Tautavičius. 1966 m. žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. – Lietuvos istorijos instituto rankraštynas. – F. 1, b. 246. – L. 35-37
  9. Vilnius Morkūnas. 1992 m. Kretingos rajono žvalgomosios archeologinės ekspedicijos ataskaita. – Vilnius, 1995. – Kultūros paveldo centro paveldosaugos biblioteka. – F. 28, ap. 1. – B. 14. – L. 34-35
  10. Aurelijus Škimelis. Neaiškių archeologijos objektų ir paminklų žvalgymas Kretingos r. 1994 metais. – Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1994 ir 1995 metais. – Vilnius, 1996. – P. 312-313]
  • Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – Vilnius, 1975. – T. 2. – P. 104, eil. Nr. 419.
  • Kultūros paminklų enciklopedija. – Vilnius, 1998
  • Julius Kanarskas. Kartenos apylinkių proistorė. – Lietuvos lokaliniai tyrimai. – T. 1 (2) (2002/05). – P. 202-203
  • Julius Kanarskas. Kartenos apylinkių proistorė. – Kartena (Lietuvos valsčiai. Kn. 25). – Vilnius, 2012. – P. 98
  • Julius Kanarskas. Archeologijos paminklai. – Kartena (Lietuvos valsčiai. Kn. 25). – Vilnius, 2012. – P. 611-612
  • Julius Kanarskas. Martynaičių pilies kalnas. – Švyturys – 2017 m. liepos 22 d. – P. 5.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aplinkiniai piliakalniai[redaguoti vikitekstą]

Blank-50px.png Įpilties piliakalnis 26 km Mosėdžio piliakalnis 24 km
Daukšių piliakalnis 27 km
Laivių piliakalnis 17 km
Imbarės piliakalnis 11 km
Blank-50px.png
Kurmaičių piliakalnis 15 km
Joskaudų piliakalnis 19 km
Į šiaurės vakarus Į šiaurę Į šiaurės rytus
Į vakarus RoseVents.svg Į rytus
Į pietvakarius Į pietus Į pietryčius
Dauginčių piliakalnis 5 km
Kačaičių piliakalnis 11 km
Andulių piliakalnis 19 km
Kartenos piliakalnis 4 km
Žvaginių piliakalnis 23 km
Gandingos piliakalnis 18 km