Auksūdžio kapinynas

Koordinatės

56°03′08″š. pl. 21°15′30″r. ilg. / 56.052331°š. pl. 21.258409°r. ilg.

Vieta

Kretingos rajonas

Seniūnija

Darbėnų seniūnija

Plotas

2,4 ha

Naudotas

II - VI a. ir X - XIII a.

Žvalgytas

1940, 1975, 1979, 1992

Auksūdžio kapinynas, vadinamas Leišio kalneliu (valstybės saugomas kultūros paminklas: unikalus kodas - 12068; senas vertybės kodas - A433P; senas kultūros paminklų sąrašo Nr. AR1569) – kapinynas Kretingos rajono savivaldybės teritorijoje, Auksūdžio kaime, 1 km į šiaurės vakarus nuo kelio 218 Kretinga–Skuodas , Kulšės upelio kairiajame krante.

Kapinynas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Įrengtas apie 250 m ilgio šiaurės vakarų – pietryčių kryptimi ir 100 m pločio kalvelėje, kurią iš vakarų ir šiaurės vakarų pusių juosia Kulšės slėnis, o nuo Auksūdžio piliakalnio, vadinamo Pilale, Pilaitės kalnu, pietryčių pusėje skiria pelkėta žemuma. Kalva dirvonuoja. Jos šiaurės rytinėje dalyje yra Auksūdžio senosios kapinės, vadinamos Maro kapeliais, o vakariniame gale – Pelėkių senosios kapinės, vadinamos Leišių kapeliais.

1979 m. paskelbtas respublikinės reikšmės archeologijos paminklu,^[1] 1997 m. – Lietuvos Respublikos kultūros vertybe (A433),^[2] 1998 m. – kultūros paminklu,^[3] 2005 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paminklu.^[4]

Teritorijos plotas – 2,4 ha.

0,3 km į rytus yra piliakalnis ir kapinynas, vadinamas Pilale, 1,5 km į šiaurės rytus – Auksūdžio senovės gynybinis įtvirtinimas, vadinamas Kūlių pilale.

Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1940 m. Vytauto Didžiojo kultūros muziejaus darbuotojas Pranas Baleniūnas ariamoje kalvoje pastebėjo II–VI a. kapams būdingų akmenų vainikų, anglių ir puodų šukių.^[5]

1975 m. Ignas Jablonskis žvalgė melioracijos darbų metu atsidengusį akmenų grindinį. Grindinys buvęs kalno viršutinėje dalyje, sukrautas 3,5–4 m skersmens ratu, akmenys sudėti vienas šalia kito.

1979 ir 1987 m. žvalgė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai (vadovas Bronius Dakanis). 1979 m. vakariniame kalvos šlaite jie rado X–XIII a. žalvarinę apyrankę plonėjančiais, labai stilizuotais gyvuliniais galais, ir žalvario apkalėlio fragmentą, o 1987 m. kalvoje aptiko degintinių kaulų.^[6]

1992 m. žvalgė, teritorijos ir apsaugos zonų ribas nustatė Lietuvos kultūros paveldo mokslinis centras (ekspedicijos vadovas Vilnius Morkūnas).

Kapinynas datuojamas II – VI a. ir X – XIII a.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

↑ Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1993. – P. 27
↑ Valstybės žinios. – 1998. – Nr. 14. – P. 10
↑ Valstybės žinios. – 1998. – Nr. 49. – P. 54
↑ Dėl pripažinimo valstybės saugomu
↑ Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – Vilnius, 1977. – T. 3. – P. 23, Nr. 27
↑ Bronius Dakanis. Auksūdžio archeologijos paminklai. – Švyturys (Kretinga). – 1992, spalio 7. – P. 3

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kultūros vertybių registras: Auksūdžio kapinynas II, vad. Leišio kalneliu^{[neveikianti nuoroda]}

[1] Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklų sąrašas. – Vilnius, 1993. – P. 27

[2] Valstybės žinios. – 1998. – Nr. 14. – P. 10

[3] Valstybės žinios. – 1998. – Nr. 49. – P. 54

[4] Dėl pripažinimo valstybės saugomu

[5] Lietuvos TSR archeologijos atlasas. – Vilnius, 1977. – T. 3. – P. 23, Nr. 27

[6] Bronius Dakanis. Auksūdžio archeologijos paminklai. – Švyturys (Kretinga). – 1992, spalio 7. – P. 3

[1]

[2]

[3]

[4]

[5]

[6]