Lietuvių liaudies šokiai

Lietuvių šokėjai su tautiniais rūbais (LKKA tautinių šokių ansamblis „Rasa“)

Tradicinį šokį atlieka apeiginio folkloro grupė Kūlgrinda

Lietuvių liaudies šokiai — lietuvių tautos meninės kūrybos dalis, tradicinės choreografijos palikimas, kurį sudaro lyriniai, buitiniai ar jumoristiniai šokiai, rateliai, ratu šokami žaidimai. Didžioji jų dauguma skirta pasilinksminimams, tačiau yra ir įdomių apeiginių ratelių bei šokių, kurie siejami su kalendorinėmis, darbo ir vestuvių apeigomis. Daugelis jų yra paplitę visoje Lietuvoje, tačiau kiti būdingi tik tam tikruose etnografiniuose regionuose. Liaudies šokiais garsinamas savas kraštas, išreiškiamas tautos charakteris, istorija, tikėjimas, gyvenimo būdas, net supanti gamta.

Lietuvių liaudies šokius daugiausiai šoka moterys. Vyrų šokių labai maža. Mišriuose grupiniuose šokiuose vyrai ir moterys yra lygūs partneriai. Šokama daugiau pilna pėda, nes taip lengviau šokti ant pievos ar žemės. Rankų judesių nedaug, dažniausiai jos ant klubų ar prilaikančios ilgą sijoną. Šokio tempas kartais greitokas, bet niekada nepereinantis į šėlimą. Šokiuose atsispindi žemdirbių tautos santūrus charakteris. Liaudies šokiai dažnai glaudžiai rišasi su daina, muzika, šokio apranga, papročiais.

Istorija

Seniausios rašytinės žinios apie baltų genčių apeigų šokius pasiekia mus iš įvairių keliautojų, pradedant X a. Spėjama, kad seniausia šokio forma buvo religinių apeigų kilmės. Tai buvo ėjimas grandine, laukų ir šventų vietų apvaikščiojimas, ritmiškas pašokimas ar pritūpimas pagal dainuojamą dainą, naudojant įvairius atitinkamo ritualo įrankius (gėles, duoną, gėrimą, ugnį, smilkalus). Pati aukojimo funkcija sudarė religinį šokį. Ilgainiui apeigos vis labiau prarado religinę prasmę ir per papročius tapo pasilinksminimu. Šių šokių pobūdis derinosi su žemdirbio gyvenimo ciklu. Įvairių darbų pabaigtuvių, šeimos gyvenimo įvykių ir švenčių proga buvo šokami atitinkami šokiai. Pvz. kalėdiniai: „Jievaro tiltas”; Joninių: „Blezdingėlė”,„Sukčius”; rugiapjūtės: „Rugeliai”, „Kubilas”; vestuvių: „Sadutė”, „Marčios šokis” ir kt.

Ilgainiui tradiciniai papročių šokiai ėmė keistis kitų tautų šokių įtakoje. Pvz. XVIII a. pradžioje menuetas, polonezas, kadrilis davė pradžią atsirasti tokiems šokiams kaip „Jonkelis”, „Gyvataras”, „Žiogelis”, „Kepurinė”, „Šustas” ir t.t. XIX a. paplitusi polka tapo lietuvių liaudies šokių pagrindu. Pvz. „Suktinis”, „Klumpakojis”, „Noriu miego” ir kt.

XX a. pradžioje, tautinei sąmonei ir sąvokai ryškėjant, atsirado noras ir reikalas nusikratyti svetimybėmis, pasirodyti savu folkloru. Nepriklausomybės metais kūno kultūros mokytojai rinko senuosius liaudies šokius, žaidimus, dainas, juos sustilizavo, atkūrė. Paruošę 16 šokėjų, dalyvavo sporto švenčių tautinių šokių varžybose. 1935 m. tarptautinėje parodoje Londone pašokti „Kubilas”, „Blezdingėlė” ir „Kepurinė” sukėlė nepaprastą pasisekimą. 1937 m. birželio 29 d. Kaune „Jaunosios Lietuvos” surengta šventė laikoma pirmąja šokių švente. Joje 448 šokėjai, atrinkti iš įvairių Lietuvos vietovių, pagal bendrą aikštės brėžinį pašoko keletą tautinių šokių.

Tautinių šokių ansambliai

Lietuvių liaudies šokius šoka žymiausi Lietuvoje tautinių dainų ir šokių kolektyvai:

• Valstybinis dainų ir šokių ansamblis Lietuva, profesionalus šokėjų, muzikantų ir choro grupių ansamblis, įsteigtas Vilniuje 1940 m.
• Nemunas, Kauno technologijos universiteto dainų ir šokių ansamblis (nuo 1949 m.)
• Sietuva, jaunimo tautinių šokių ansamblis, įkurtas 1956 m.
• Vingis, Vilniaus Gedimino technikos universiteto tautinių šokių ansamblis (nuo 1962 m.)
• Ratilio, Vilniaus universiteto folkloro ansamblis (nuo 1968 m.)
• Dainava, Alytaus dainų ir šokių ansamblis, įkurtas 1977 m.
• Grandinėlė, Panevėžio tautinių šokių kolektyvas (nuo 1977 m.)

Taip pat skaitykite

• Dainų šventė

Nuorodos

• Lietuvių mokykla Vašingtone. Lietuvių liaudies šokiai
• Senoviniai lietuvių liaudies šokiai (šokių pamokėlės)