Narvos kultūra
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Narvos kultūra arba Narvos-Nemuno kultūra – ankstyvojo ir vėlyvojo neolito, o šiaurinėje dalyje ir Bronzos amžiaus pradžios archeologinė kultūra, maždaug 5000-4000 m. iki m. e. paplitusi dabartinėje Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Rytų Prūsijoje (dab. Kaliningrado sritis), gretimose Lenkijos dalyse ir Pskovo srities (dab. Rusija) vakarinėje dalyje tarp Narvos upės Estijoje ir Nemuno Lietuvoje.
Narvos kultūra susidarė iš mezolito Kundos kultūros ir III tūkstantmetyje susiliejo su virvelinės keramikos kultūra.
[taisyti] Charakteristika
Būdingi smailiadugniai plačiaangiai mažai ornamentuoti puodai, pailgi dubenėliai, kaulo, rago, medžio dirbiniai.
Narvos kultūros žmonės, kūrė nuolatines gyvenvietes prie upių ir ežerų, gyveno stulpinės konstrukcijos keturkampiuose arba ovaliuose pastatuose su židiniais. Vertėsi medžiokle, žvejyba, gintaro apdirbimu ir juo prekiavo su kaimynais.[1]
Medžioklės ir buities įrankiai gaminti iš titnago, vis plačiau pritaikant keramiką.
Šiaurės rytų kultūra didžia dalimi liko nepriklausoma, todėl susidaro įspūdis, kad ji buvo autochtoninė. Pietvakariuose Narvos kultūros raidą galima sieti su ankstyvuoju baltiškos indoeuropietiškos kultūros paplitimu, ją paveldėjo dabartiniai latviai, lietuviai ir dabar išnykę senovės prūsai.
[taisyti] Šaltiniai
- ↑ Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, 8 t. 96 psl.
- Rimutė Rimantienė. Šventoji. Narvos kultūros gyvenvietės. Vilnius, Mokslas, 1979 m.
- Algirdas Girinikas, The Narva Culture and the Origin of the Baltic Culture, pp. 42-47.
- Rimute Rimantienė, Gintautas Česnys, The Pan-European Corded Ware Horizon (A-Horizon) and the Pamariu (Baltic Coastal) Culture, pp. 48-53.
- Ilze Loze, Some Remarks about the Indo-Europeanization of the Northern Baltic Europe (in the Case of the Eastern Baltic Region). pp. 59-77.
