Badeno kultūra
Badeno kultūra (Vengrijoje vadinama Pecelerio kultūra) – eneolito archeologinė kultūra, pavadinta pagal Badeno, kur 1892 m. tirtas Konigsholės urvas, vardą.
Arealas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Badeno kultūra 3400–2800 m. pr. m. e. buvo paplitusi Austrijoje, Čekijoje, Slovakijoje, Jugoslavijos šiaurės vakaruose ir šiaurėje, Rumunijos vakaruose, Užkarpatės Ukrainoje. Skiriami trys laikotarpiai: ankstyvasis (Bolerazo), vidurinysis (klasikinis Badeno) ir vėlyvasis (Bronocicės). Marija Gimbutienė šios kultūros pradžią priskiria Černavodos kultūros ekspansijai į vakarus – pirmajai indoeuropiečių migracijos bangai.
Kultūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žmonės gyveno įtvirtintuose piliakalniuose arba upės terasose ar kyšuliuose įsikūrusiose gyvenvietėse, iki 3,5 x 4,5 m dydžio pusiau žeminėse su nuožulniu stogu; židiniai glaistyti moliu. Vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste, iš dalies žvejyba ir medžiokle. Lydė metalą; rasta akmeninių lydymo formų. Naudojo trikampius durklus su skyle kotui įtvirtinti, akmeninius kirvius. Būdinga pilkoji keramika. Mirusieji laidoti dažniausiai grupiniuose kapuose su žmonių ir gyvulių paaukojimais. Badeno kultūrą pakeitė Vučedolio kultūra.[1]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Badeno kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 427 psl.
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- J. Banner, Die Peceler Kultur. Arch. Hungarica 35, 1956.
- Vera Němejcová-Pavuková 1984. K problematike trvania a konca boleazkej skupiny na Slovensku. Slovenska Arch. 34, 1986, 133–176.
- J. P. Mallory, „Baden Culture“, Encyclopedia of Indo-European Culture, Fitzroy Dearborn, 1997.
| |||||||||||||||||||||||||||||
