Marija Gimbutienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Marija Gimbutas Airijoje (1989 m. rugsėjis)
Atminimo lenta Kaune, Mickevičiaus g.
Atminimo lenta Vilniuje, Jogailos gatvėje Nr. 11

Birutė Marija Alseikaitė-Gimbutienė (Marija Gimbutas, merg. Birutė Marija Alseikaitė, 1921 m. sausio 23 d. Vilniuje1994 m. vasario 2 d. Los Andžele; 1994 m. gegužės 8 d. perlaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse) – lietuvių kilmės archeologė ir antropologė, archeomitologijos pradininkė, tyrusi Europos neolito ir bronzos amžiaus kultūras.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

1931 m. rugpjūčio 31 d. kartu su tėvais persikėlė iš Vilniaus gyventi į Kauną. Motina rūpinosi savo vaikų tolesnėmis studijomis ir norėjo, kad jie mokytųsi lietuviškame universitete.

19311938 m. mokėsi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazijoje. 1938 m. pradėjo studijas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniame fakultete. 19381939 m. dalyvavo priešistorinių kapinynų kasinėjimo darbuose Kaune.

1942 m. baigė Vilniaus universitetą, ištekėjo už Jurgio Gimbuto. Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukė iš Lietuvos. 1946 m. baigė Tiubingeno (Vokietija) universitetą. 1949 m. atvyko į JAV. 19501956 m. dirbo Harvardo universitete – vertė Rytų Europos archeologinius tekstus, dėstė Antropologijos departamente, vėliau dirbo Harvardo muziejuje. Nuo 1963 m. – Kalifornijos universiteto profesorė.

Veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Pasaulyje M. Gimbutienė laikoma viena iš įtakingiausių archeologų, savo tyrimuose sujungusia archeologiją, lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą į bendrą discipliną – archeomitologiją, gerokai pakeitusią Europos priešistorės sampratą. M. Gimbutienė išsakė naują požiūrį į archeologiją – tradiciškai archeologai tik kasinėja ir aprašinėja savo radinius, o profesorė ėmėsi juos interpretuoti, aiškinti jų prasmę. Savo darbuose ji atskleidė Europos tautų, tarp jų ir baltų, priešistorės evoliuciją, sukūrė koncepciją apie Senosios Europos kultūrą ir jos žlugimą, kai iš Eurazijos stepių Europą užplūdo indoeuropiečių gentys.

Atliko archeologinius tyrimus Balkanų šalyse, Graikijoje. Remdamasi šiais tyrimais parašė darbų apie dievus ir deives. Taip pat parašė straipsnių ir veikalų Rytų Europos archeologijos ir lietuvių mitologijos klausimais.

Pagrindinius darbus publikavo tarp 1946 ir 1971 m. Juose M. Gimbutienė demonstruoja matriarchalinius pirmykščių bendruomenių tikėjimus, indoeuropiečių atsiradimo Europoje kelius ir pan. M. Gimbutienė iškėlė hipotezę, kad neolito Europoje klestėjo taiki civilizacija, kurios pagrindas buvo meninė kūryba ir nematerialios vertybės. Visgi, dalis mokslininkų archeologų yra išsakę ir kritikos, teigiančios, kad M. Gimbutienės darbuose yra nemažai spekuliacijų, visų pirma, nagrinėjant archeologinius radinius, kaip religinius, įžiūrint daugelyje neaiškios lyties žmogaus figūrų moteriškus bruožus ir pan.

1993 m. už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis” (The Civilization of the Goddes: The World of Old Europe), parašytą 1991 m. San Franciske, buvo paskirta JAV Enisfildo – Vulfo (Anisfield-Wolf) premija (nuo 1935 m. skiriama už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus).

1993 m. sausio 27 d. M. Gimbutienei suteiktas Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaro vardas.

Knygos[taisyti | redaguoti kodą]

M. Gimbutienė parašė 23 knygas. Lietuvių kalba išleistos:

  • „Senoji Europa“ (1996 m.),
  • „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“ (1994 m.),
  • „Baltų mitologija. Senovės lietuvių deivės ir dievai“ (2002 m.),
  • „Baltai priešistoriniais laikais: etnogenezė, materialinė kultūra ir mitologija“ (1985 m.),
  • „Laimos palytėta“ (2002 m.).

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]