Duobelinės keramikos kultūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Panašiai skambanti 4200–2000 m. pr. m. e. kultūra vadinama Šukinės duobelinės keramikos kultūra

Duobelinės keramikos kultūra
3200 m. pr. m. e. – 2300 m. pr. m. e.
Nordisk arkeologi. Gropkeramik, boplatsfynd från Grammahagen i Mjällbysocken i Blekinge..JPG
Duobelinė keramika, Gramahagenas, Melbiu
Dab. valstybės: šiaurės Danija, Švedija (Svealandas, Jotalandas), Pietų Norvegija
Ist. regionas: pietų Skandinavija
Amžius: Neolitas

Duobelinės keramikos kultūra arba duobinės keramikos kultūra – vidurinio ir vėlyvojo neolito archeologinė kultūra, pavadinta dėl duobutėmis puoštų keramikos indų.

Arealas[taisyti | redaguoti kodą]

Duobelinės keramikos šukė, Uplandas, Švedija
Briedžio figūrėlė, Uplandas, Švedija

Duobelinės keramikos kultūra 3200–2300 m. pr. m. e. buvo paplitusi dab. Danijos šiaurinėje ir šiaurės rytinėje dalyje, Pietų Norvegijoje, Pietų ir Vidurio Švedijoje, t.p. Alandų, Bornholmo, Gotlando ir Olando salose.

Ji susiklostė Niosveto ir Lihulto kultūrų areale, veikiama piltuvėlinės keramikos kultūros iš pietų. Vėlesniame etape vyko aktyvūs mainai su virvelinės keramikos kultūros atstovais, ir pastaroji galiausiai nustelbė vietines tradicijas.

Kultūra[taisyti | redaguoti kodą]

Duobelinės keramikos kultūros žmonės kūrėsi prie vandens telkinių. Gyveno atvirose, polinėse ir įtvirtintose gyvenvietėse. Vertėsi medžiokle ir žvejyba, rinko maistą; rasta kiaukutynų. Gausiai naudojo titnaginius darbo įrankius ir ginklus, gamintus iš skelčių, nuskeltų nuo dvigalių cilindrinės formos skaldytinių; rasta įkotinių antgalių, gremžtuku, peilių, ylų, grandukų, kirvelių.

Keramika su mineralinėmis priemaišomis. Duobelinės keramikos kultūrai būdingi aukštoki, platėjantys, su peteliais, įsmaugtu kakleliu smailiadugniai ir plokščiadugniai indai. Jų viršutinė dalis buvo puošiama duobučių, įkartėlių ar šukinių įspaudų horizontaliomis kompozicijomis. Iš kaulo ir rago gaminti žeberklai, adatiniai ir paplokšti antgaliai, štampeliai, ylos, kaltai, papuošalai. Rasta kaulinių ir keraminių žmonių bei gyvūnų figūrėlių, ornamentuotų kaulinių šukų, drožinėtu kriauklių, gintaro dirbinių.

Mirusiuosius laidojo kapinynuose aukštielninkus ir suriestus, paguldytus ant šono, su gausiomis įkapėmis: kabučiais ir vėriniais iš žvėrių ilčių, kauliniais cilindriniais karoliais, žvejybos įrankiais ir ginklais.[1]

Kadangi jai nebūdinga žemdirbystė ir sėslus gyvenimas, paprastai būdingi neolito kultūroms, tačiau jos atstovai jau gamino keramiką, ji dar priskirtina taip vadinamojo keraminio mezolito laikotarpiui.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Egidijus Šatavičius. Duobelinės keramikos kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 209 psl.