Šukinės duobelinės keramikos kultūra
- Panašiai skambanti 3200–2300 m. pr. m. e. kultūra vadinama Duobelinės keramikos kultūra
| Šukinės duobelinės keramikos kultūra | ||||||
|---|---|---|---|---|---|---|
|
||||||
 |
||||||
| Dab. valstybės: | Suomija, Rusija (Centrinė, Šiaurės vakarų, Pavolgis) | |||||
| Ist. regionas: | šiaurės rytų Europa | |||||
| Amžius: | Neolitas | |||||
| Lingvistinė gr.: | proto-ugrofinai | |||||
| Lokalūs variantai: | Lialovo, Riazanės, Balachnos, Desnos, Kargopolio, Narvos ir kt. | |||||
 |
||||||
Šukinės duobelinės keramikos kultūra arba Duobelinės šukinės keramikos kultūra arba Šukinės keramikos kultūra – ankstyvojo neolito archeologinė kultūra, V-III tūkst. pr. m. e. paplitusi šiaurės rytinėje Europos kontinento dalyje. Ji siejama su ankstyvaisiais ugrofinais.
Arealas[taisyti]
Duobelinė-šukinė keramika atsirado ankstyvajame neolite – 5-ojo tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje prie Volgos ir Okos tarpupio ir Volgos aukštupio, vėliau paplito į šiaurę tarp Karelijos ir Baltosios jūros pakrančių, į pietus tarp Desnos ir Dono aukštupių, į vakarus iki Dniepro ir į rytus iki Volgos vidurupio. Duobelinė-šukinė keramika būdinga Rytų Europos miškų ir miškastepių zonų neolito kultūroms - Lialovo kultūrai, Riazanės kultūrai, Balachnos kultūrai, Desnos kultūrai, Karelų kultūrai, Kargopolio kultūrai, Narvos kultūrai ir kitoms.
Kultūra[taisyti]
Šukinė duobelinė keramika – tai lipdyta keramika su mineralinėmis priemaišomis molio masėje, puošta duobučių ir šukinių atspaudėlių ornamentu. Duobelinė šukinė keramika - daugiausia plačiaangiai šiek tiek profiliuotais pakraštėliais, apvaliadugniai ir smailiadugniai indai, kurių paviršius puoštas horizontaliomis juostomis ar ploteliais išdėstytomis įvairios formos duobutėmis ir šukiniais atspaudėliais. Vėlyvajame neolite (3 tūkstantmetis pr. m. e.) ėmė nykti; kai kuriuose regionuose naudota iki eneolito ir bronzos amžiaus pradžios.[1]
Šaltiniai[taisyti]
- ↑ Egidijus Šatavičius. Šukinės duobelinės keramikos kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. V (Dis-Fatva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 209 psl.
