Pinskas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Pinskas
brus. Пінск, rus. Пинск
   Coat of Arms of Pinsk, Belarus.png      Flag of Pinsk.png   
Pinsk View-from-Pina-river-bridge.jpg
Tiltas per Piną

Pinskas
52°07′0″N 26°06′0″E / 52.11667°N 26.1°E / 52.11667; 26.1 (Pinskas)Koordinatės: 52°07′0″N 26°06′0″E / 52.11667°N 26.1°E / 52.11667; 26.1 (Pinskas)
Laiko juosta: (UTC+2)
------ vasaros: (UTC+3)
Valstybė: Baltarusijos vėliava Baltarusija
Sritis: Bresto sritis Bresto sritis
Rajonas: Pinsko rajonas
Įkūrimo data: 1097 m.
Vykdomojo komiteto pirmininkas: Мулярчик Андрей Владимирович
Gyventojų (2014): 137 542
Plotas: 43,3 km²
Tankumas (2014): 3 176 žm./km²
Tinklalapis: [1]
Commons-logo.svg Vikiteka: PinskasVikiteka
Kirčiavimas: Pìnskas

Pinskas (brus. Пінск, rus. Пинск) – miestas ir upių uostas Gudijoje (Baltarusijoje), Polesės žemumose, Bresto srityje. Išsidėstęs prie Pinos ir Pripetės (Dniepro intakų) upių santakos, apie 40 km atstumu nuo Dniepro-Bugo kanalo.

Pavadinimo kilmė[taisyti | redaguoti kodą]

Miestas pavadintas pagal pro jį tekančią upę – Piną (Пина, Pripetės intakas)

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmą kartą paminėtas 1097 m. Nestoro metraštyje. Iki XII a. priklausė Turovo-Pinsko kunigaikštystei, o nuo XII a. II pusės tapo šios dalinės kunigaikštijos centru. 1316-1322 m. Pinskas priklausė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovui Gediminui, 1340-1348 m. jo sūnui Narimantui. Vėliau miestą valdė Narimanto sūnūs Michailas, Vasilijus ir Jurijus, po jų – valdovas Žygimantas Kęstutaitis. Po 1440 m. Pinskas galutinai tapo Lietuvos valdovų nuosavybe, didysis kunigaikštis miestą valdyti skyrė vietininkui Jurijui Simeonui. Narimantaičiui. 1519-1556 m. Pinskas priklausė karalienei Bonai Sforcai.

Iki 1793 m. Pinskas buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestas. Pinskui 1581 m. suteiktos miesto savivaldos teisės. XVIII a. pab. užimtas Rusijos imperijos, liko jos sudėtyje iki 1920 m. Nuo 1921 iki 1939 m. Pinskas priklausė Lenkijai. 1939 m. rugsėjį okupuotas Sovietų Sąjungos. Nuo 1941 m. liepos 4 d. iki 1944 m. liepos 14 d. Pinską kontroliavo nacistinė Vokietija. Beveik visa Pinsko žydų bendruomenė buvo sunaikinta 1942 m. spalio mėnesį, kai buvo prievarta išvaryta iš geto. 1944–1990 m. Pinskas priklausė į Tarybų Sąjungos sudėtį įėjusiai Baltarusijos TSR. Iširus Tarybų Sąjungai, Pinskas nuo 1991 m. gruodžio 8 d. – Baltarusijos Respublikos miestas.

Palikimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Pinsko kunigaikštystė.
Pinsko jėzuitų kolegija ir Šv. Stanislovo bažnyčia nuo Pinos pusės. XIX a. II pusė

Valdant Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei XVII–XVIII a. Pinskas buvo svarbus vienuolių gyvenimo centras: čia veikė vienas stačiatikių (vyrų), du unitų (bazilijonų ir bazilijonių) ir septyni katalikų (pranciškonų, bernardinų, dominikonų, jėzuitų, basųjų karmelitų, bartolomitų, marijavičių) vienuolynai. Jų palikimas ir šiandien sudaro didžiąją dalį Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės materialiojo paveldo Pinske[1].

Gyvenvietėje rasta senovės Romos monetų.[2]

Demografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pinskas. Mišnos skaitymai. 1924 m.
Pinsko turgus. 1930 m.
Pinsko gyventojai:
XIV a. 1825 m. 1841 m. 1861 m. 1900 m. 1910 m. 1921 m. 1931 m.
5 000 4 200 6 800 11 300 29 500 36 400 23 500 33 500
1939 m. 1959 m. 1985 m. 2000 m. 2010 m. 2014 m.
35 900 41 500 109 000 132 600 130 600 137 542

Sportas[taisyti | redaguoti kodą]

Žymūs žmonės[taisyti | redaguoti kodą]

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Vadovas po Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, Vilnius, 2012, p. 338–342.
  2. Lietuvos gyventojų prekybiniai ryšiai I–XIII a., Lietuvoa TSR Mokslų akademijos istorijos institutas, Vilnius 1972 m.
  3. 2011 m. atvirasis Baltarusijos motobolo čempionatas