Klasicizmo architektūra

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Lauryno Gucevičiaus suprojektuota Vilniaus katedra (1783), reikšmingiausias Lietuvos klasicizmo statinys

Klasicizmo architektūra – architektūros stilius, atsiradęs iš neoklasicizmo judėjimo XVIII a. antroje pusėje, pasibaigus baroko ir rokoko stiliams. Remiasi senovės Graikijos ir Romos imperijos architektūra.

Pavadinimas[taisyti | redaguoti kodą]

Pavadinimas klasicizmas daugiausiai reiškia architektūros klasikinį stilių. Vokiečių kalboje naudojamas terminas (Klassizismus), Anglijoje ir Prancūzijoje – neoklasikinė architektūra. Termino neoklasikinė architektūra priskyrimas prie klasikinio stiliaus yra klaidingas, nes neoklasikinis menas prasidėjo nuo XIX a. pabaigos.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Klasicizmas atsirado Prancūzijoje, kur pakeitė du šimtus metų vyravusį baroką. Klasikinė architektūra kilo iš dviejų šaltinių: baroko architektūros ir tuo metu egzistavusios racionalistinės tradicijos bei iš angliškojo dailės stiliaus (picturesque), siejamo su stiprėjančia Britanijos imperija.

Jau XVIII a. galima pastebėti europietiškoje architektūroje priešprieša baroko ir rokoko tendencijoms. Stipriausiai jis pasireiškė Britų salose paladianizme, kur barokas niekada nebuvo toks puošnus kaip kontinente. Klaudijaus Pero pastatyto Luvro sparnai, Berlyno rūmai, net Laterane šv. Jono Bazilika, suprojektuota (Alesandro Galilėjo), turi klasicizmo elementų.

Apie 1750 m. klasicizmas įsigalėjo architektūroje. Tam didelę įtaką turėjo miestų plėtimasis ir tokių visuomeninių statinių kaip teatrų, viešų vietų atsiradimas, kurie buvo kopijuoti iš agorų (Graikijoje) ir forumų (Romos imperijoje). XVIII a. 6–7 dešimtmečius klasikinė architektūra per kitas Europos valstybes, laikantis Graikiškos architektūros tradicijų reiškėsi ir vietinės mokyklos. Vokietijoje daugiau reiškėsi Karlo Frydricho Šinkelio (Karl Friedrich Schinkel) mokykla, kuri laikėsi daugiau disciplinuotos ir lengvesnės struktūros.

Klasicizmas kai kuriuos kraštuose vėlyvajame egzistavimo laikotarpyje perėjo į ampyrą. Pasibaigus pagrindiniam klasicizmo laikotarpiui apie 1815 m. jis dar tęsėsi visą XIX a. XX a. klasicizmo tendencijos vadinamos neoklasicizmu.

Klasicizmo architektūros pagrindiniai požymiai[taisyti | redaguoti kodą]

Rotonda Paryžiaus Monceau parke

Klasicizmas buvo priešingybė puošniajam barokui, tai buvo paprastas, bet didingas stilius. Pagrindiniai bruožai:

  • senovės Graikijos ir Romos imperijos pastatų kopijavimas, taip pat atgimimo laikotarpio pastatų elementai;
  • senovinių pastatų architektūros elementų kopijavimas;
  • pastatai statomi atviruose plotuose, atskirai vienas nuo kito;
  • plačiai naudojamos kolonos, kartais viršutinės kolonų dalys pagražintos vainikėliais, pastatai turi didelius langus, sienos – dekoratyvines figūras;
  • siekiant pasiekti harmoniją pastatai simetriški;
  • lyginant su baroko architektūra klasikinės architektūros pastatų sienos lygios;
  • kukliai naudojamos skulptūros: liūtų ir žmonių galvos, ereliai, gėlės, girliandos, kokardos, šalmai, sukryžiuotos špagos, kildinamos iš Romos imperijos laikų;
  • viešo naudojimo įstaigų paplitimas, tokių kaip valstybinės įstaigos, teatrai, ligoninės, mokyklos, pradėti statyti muziejai;
  • rūmai – dideli, žemi, pailgi, pastatyti atskirai, su išaukštintu pastato viduriu;
  • viduje didelės, pailgos, šviesios salės, dažnai dažytos baltai, plokščios lubos, dideli, kvadratiniai langai;
  • bažnyčios – dažnai fasadas užstoja stogą.

Klasicizmo atstovai[taisyti | redaguoti kodą]

Klasicistiniai pastatai Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

Bažnyčios[taisyti | redaguoti kodą]

Sudervės bažnyčia
Chodkevičių rūmai

Visuomeniniai pastatai[taisyti | redaguoti kodą]

Gyvenamieji pastatai[taisyti | redaguoti kodą]


Commons-logo.svg Vikiteka: Klasicizmo architektūra – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka