Chabarovsko kraštas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Chabarovsko kraštas
Хабаровский край
Chabarovsko krašto vėliava Chabarovsko krašto herbas
(Detaliau)
Khabarovsk in Russia (crop).svg
Laiko juosta: (UTC+11)
------ vasaros: (UTC)
Valstybė: Rusijos vėliava Rusija
Federalinė apygarda: Tolimųjų Rytų federalinė apygarda
Ekonominis regionas: Tolimųjų Rytų
Administracinis centras: Chabarovskas
Oficialios kalbos: rusų
Vadovas: Viktoras Išajevas
Gyventojų (2007): 1 405 500 (35)
Plotas: 788 600 km² (3)
  - vandens %: 1,1 %
Tankumas (2007): 1,78 žm./km²
Commons-logo.svg Vikiteka: Chabarovsko kraštasVikiteka
Chabarovsko krašto taiga

Chabarovsko kraštas – Rusijos administracinio teritorinio suskirstymo vienetas (federacijos subjektas). Jis yra Rusijos rytuose, Tolimųjų Rytų federalinės apygardos centrinėje dalyje. Pietuose ribojasi su Primorės kraštu, Kinija ir Žydų autonomine sritimi, vakaruose – su Amūro sritimi, šiaurėje – su Jakutija, šiaurės rytuose – su Magadano sritimi. Administracinis centras – Chabarovskas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Kraštas įkurtas 1938 m. spalio 20 d., kai Tolimųjų Rytų kraštas buvo išskaidytas į Chabarovsko ir Primorės kraštus.

1947 m. nuo Chabarovsko krašto atskirtа Sachalino sritis, 1948 m. – Amūro sritis, 1953 m. – Magadano sritis su Čiukčių autonomine apygarda, o 1956 m. – Kamčiatkos sritis.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Iš rytų kraštą skalauja Ochotsko ir Japonijos jūros, kurias jungia Totorių sąsiauris, skiriantis kraštą nuo Sachalino. Krašto paviršius išraižytas kalnagūbrių: Sichote Alinio, Džugdžuro, Suntar Chajatos (ten yra aukščiausia krašto vieta – Berilo k., 2933 m) ir kt. Aplink Amūro upę driekiasi žemuma.

Klimatas, augmenija, vandenys[taisyti | redaguoti kodą]

Klimatas – vidutinių platumų, musoninis. Vidutinė sausio temperatūra nuo -16 °C pietuose iki -40 °C šiaurėje, liepos +14-21 °C. Metinis kritulių kiekis 500–900 mm. Auga daugiausia spygliuočių-plačialapių miškai su būdinga mandžiūrine augalija (ajaninė eglė, baltažievis kėnis ir kt.). Svarbiausia upė – Amūras (su intakais: Burėja, Amgūnė, Usūris, Choras). Kitos didesnės upės – Uda, Učiūras, Maja, Judoma, Kuchujis, Ulbėja. Amūo žemupio baseine yra nemažų ežerų (Bolonas, Čiukčiagiro ežeras, Evoronas).

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

Tautinė sudėtis[taisyti | redaguoti kodą]

Miestai[taisyti | redaguoti kodą]

Didžiausi miestai 2002 m. (> 25 tūkst. gyventojų):

  1. Chabarovskas
  2. Komsomolskas prie Amūro
  3. Amurskas
  4. Sovetskaja Gavanė
  5. Nikolajevskas prie Amūro

Lietuviai[taisyti | redaguoti kodą]

Po Antrojo pasaulinio karo Chabarovsko krašto uostuose Vanine ir Sovetskaja Gavanėje veikė dideli kalinių persiuntimo lageriai, iš kurių kaliniai, tarp jų daug lietuvių, atvežtų iš TSRS okupuotos Lietuvos, laivų triumuose buvo gabenami į Magadano srities lagerius. Lietuvių politinių kalinių buvo lageryje „Stroitelstvo Nr. 507“ (335 žm., 1952 m.), „Stroitelstvo Nr. 508“ (510 žm., 1952 m.), Komsomolskas prie Amūro (570 žm., 1952 m.), Izvestkovaja, De Kastri, „Baikalo-Amūro magistralė“ ir kituose lageriuose. Kaliniai dirbo statybose, kasyklose, žemės ūkyje, tiesė ir prižiūrėjo kelius, geležinkelius, kirto mišką. 1950 m. spalio mėn. į Chabarovsko kraštą iš Lietuvos atvežta tremtinių (1953 m. buvo 75). Dauguma jų pateko į miško kirtavietes palei Choro upę. Tremtiniai kirto ir plukdė mišką, gabeno, krovė rąstus, rovė kelmus, tiesė kelius rąstams gabenti; dalis dirbo žemės ūkio darbus. Iškirtus miškus vienoje vietoje gyvenvietės buvo naikinamos, tremtiniai keliami į kitų vietas. Gyveno barakuose taigoje. Daug tremtinių, ypač vaikų ir vyresnio amžiaus žmonių, mirė nuo išsekimo ir ligų, žuvo arba buvo sužaloti miško darbuose. 1957 m. lietuviai ėmė grįžti į Lietuvą. Kai kurių gyvenviečių (Kija, Kutuzovka) kapinėse yra lietuvių kapų. 19901992 m. kai kurių tremtinių palaikai parvežti į Lietuvą. Krašte tebegyvena lietuvių, sukūrusių mišrias šeimas.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Aldona Juodvalkytė. Chabarovsko kraštas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 781 psl.


Rusijos Federacijos administracinės teritorijos Flag of Russia
Federaliniai subjektai
Respublikos Adygėja | Altajus | Baškirija | Buriatija | Chakasija | Čečėnija | Čiuvašija | Dagestanas | Ingušija |Jakutija | Kabarda-Balkarija | Kalmukija | Karačiajų Čerkesija | Karelija | Komija | Marija | Mordvija | Šiaurės Osetija | Tatarstanas | Tuva | Udmurtija
Kraštai Altajus | Chabarovskas | Kamčiatka | Krasnodaras | Krasnojarskas | Permė | Primorė | Stavropolis | Užbaikalė
Sritys Amūras | Archangelskas | Astrachanė | Belgorodas | Brianskas | Čeliabinskas | Irkutskas | Ivanovas | Jaroslavlis| Kaliningradas | Kaluga | Kemerovas | Kirovas | Kostroma | Kurganas | Kurskas | Leningradas | Lipeckas | Magadanas | Maskva | Murmanskas | Nižnij Novgorodas | Novgorodas | Novosibirskas | Omskas | Orenburgas | Oriolas | Penza | Pskovas | Rostovas | Riazanė | Sachalinas | Samara | Saratovas | Smolenskas | Sverdlovskas | Tambovas | Tiumenė | Tomskas | Tula | Tverė | Uljanovskas | Vladimiras | Volgogradas | Vologda | Voronežas
Federaciniai miestai Maskva | Sankt Peterburgas
Autonominės sritys Žydų
Autonominės apygardos Chantų Mansija | Čiukotka | Jamalas | Nencija
Federalinės apygardos
Centrinė | Krymas | Pavolgis| Pietūs | Sibiras | Šiaurės Vakarai | Šiaurės Kaukazas | Tolimieji Rytai | Uralas