Didysis Libanas

pranc. État du Grand Liban Didžiojo Libano valstybė
Prancūzijos mandatinė teritorija
← 1920 – 1943 →
Vėliava
Location of Didysis Libanas
Sostinė	Beirutas
Valdymo forma	Tautų Sąjungos mandatas
prezidentas
1926-1934	Charles Debbas
1934-1936	Habib Pacha Es-Saad
Era	Tarpukaris
- Mandatinės teritorijos paskelbimas	1920 m. rugsėjo 1 d.
- Nepriklausomybės suteikimas	1943 m.

Didysis Libanas – Prancūzijos mandatinė teritorija, sukurta 1920 m. Prancūzijai dalinant pagal Tautų Sąjungos mandatą valdytą Siriją į 6 valstybes, dabartinės Libano valstybės pirmtakas.

Prancūzijos Sirijos mandatas buvo sukurtas pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui. Pagal 1920 m. Sevro sutartį buvusi Osmanų imperija buvo padalinta, ir keturios buvusios jos dalys tapo Tautų Sąjungos mandatinėmis teritorijomis, kurias Tautų Sąjungos vardu laikinai valdė D. Britanija ir Prancūzija. D. Britanija gavo Palestinos mandatą ir Irako mandatą, o Prancūzija - Sirijos mandatą (jo sričiai priklausė ir Libanas).

Didžiojo Libano 5 piastrų moneta (1924)

1920 m. rugsėjo 1 d. generolas Gouraud paskelbė Didžiojo Libano valstybės (pranc. État du Grand Liban) įkūrimą. Naujosios valstybės ribos sutapo su dabartinio Libano ribomis, sostinė - Beirutas. Naujosios Prancūzijos užjūrio teritorijos vėliava tapo Prancūzijos vėliava su Libano kedro atvaizdu.

Naujasis darinys buvo pavadintas Didžiuoju Libanu, kadangi prie buvusios autonominės srities Libano kalno (įkurta 1861 m. siekiant apsaugoti vietinę krikščionių populiaciją) buvo prijungti Osmanų imperijos rajonai Tripolis ir Sidonas bei Bekaa slėnis.

Pirmoji Libano konstitucija buvo paskelbta 1926 m. gegužės 26 d., po to kelis kartus taisoma. Ji sukurta remiantis Prancūzijos Trečiosios respublikos konstitucija, pagal ją valstybę valdė dviejų rūmų parlamentas su žemaisiais rūmais ir senatu (vėliau šis buvo panaikintas), prezidentas ir ministrų taryba. Prezidentą rinkdavo Žemesnieji rūmai šešeriems metams, prezidentas negalėjo būti renkamas dviem kadencijoms iš eilės. Žemesniųjų rūmų deputatai buvo renkami pagal rinkėjų tikėjimą.

Tradicija didžiuosius politinius valstybės vadovus bei aukštuosius viešosios valdžios pareigūnus rinkti pagal tai, kokią proporciją gyventojų tarpe sudaro įvairios religijos, sustiprėjo Didžiojo Libano laikais. Pvz., prezidentas turi būti krikščionis maronitas, premjeras sunitas, Žemesniųjų rūmų spikeris - šiitas. Teoriškai Žemesnieji parlamento rūmai turėjo atlikti įstatymo kūrimo funkcijas, bet faktiškai įstatymus rengdavo vykdomoji valdžia ir perduodavo Žemesniesiems rūmams, kurie automatiškai juos patvirtindavo. Pagal konstituciją Prancūzijos vyriausiasis komisaras tebeturėjo aukščiausią valdžią, prieš ką pradžioje protestavo Libano nacionalistai. Pirmuoju Libano prezidentu buvo išrinktas Charles Debbas, graikas stačiatikis praėjus vos trims dienoms po konstitucijos priėmimo.

1932 m. baigiantis pirmajai Debaso kadencijai dėl prezidento posto varžėsi Bishara al-Khuri ir Émile Eddé, kartu pasidalino ir Žemesnieji rūmai. Kaip sprendimą pato situacijai išspręsti kai kurie deputatai kompromisiniu pretendentu pasiūlė Ministrų tarybos pirmininką ir Tripolio musulmonų lyderį šeichą Muhammad al Jisr. Tačiau Prancūzijos vyriausiasis komisaras Henri Ponsot 1932 m. gegužės 9 d. suspendavo konstituciją ir pratęsė Debaso kadenciją vieneriems metams. Taip jis neleido prezidentu išrinkti musulmono. Prancūzijos vyriausybė, nepatenkinta Ponsot sprendimu, pakeitė jį grafu Damien de Martel, kuris 1934 m. sausio 30 d. vieneriems metams prezidentu paskyrė Habib Pacha Es-Saad, kurio kadencija vėliau buvo pratęsta dar vieneriems metams.

1936 m. sausio 30 d. prezidentu buvo išrinktas Émile Eddé. Po metų jis dalinai atstatė 1926 m. konstitucijos veikimą ir organizavo rinkimus į Žemesniuosius rūmus.
1939 m. rugsėjo mėn. Prancūzijos vyriausiasis komisaras vėl suspendavo konstituciją.

Pirmoji Libano vėliava - ranka pieštas projektas, ant kurio pasirašė Libano parlamento deputatai (1943 m. lapkričio 11 d.

Libanas nepriklausomybę gavo 1943 m., o Prancūzijos kariuomenė išvyko 1946 m.