Naujoji Kaledonija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Koordinatės:21°25′S 165°30′E / 21.417°S 165.5°E / -21.417; 165.5

Nouvelle-Calédonie
Naujosios Kaledonijos vėliava Naujosios Kaledonijos herbas
(Detaliau) (Detaliau)
Naujoji Kaledonija žemėlapyje
Valstybinė kalba prancūzų kalba
Sostinė Numėja
Didžiausias miestas Numėja
Valstybės vadovai François Hollande
prezidentas
Harold Martin
Naujosios Kaledonijos ministras pirmininkas
Plotas
 – Iš viso
 – % vandens
 
18 575 km² (154)
Gyventojų
 – 2011
 – Tankis
 
260 166 (182)
14 žm./km² (-)
BVP
 – Iš viso
 – BVP gyventojui
-
- mlrd. - (-)
- (-)
Valiuta CFP frankas
Laiko juosta
 – Vasaros laikas
UTC+10
UTC+11
Nepriklausomybė
autonomija

Valstybinis himnas Naujosios Kaledonijos himnas
Interneto kodas .nc
Šalies tel. kodas 687

Naujoji Kaledonija (pranc. Nouvelle-Calédonie) – salų grupė, esanti pietvakarių Ramiajame vandenyne, sui generis Prancūzijos užjūrio bendrija. Ji susideda iš Didžiosios salos (Grande Terre) ir grupės mažesnių salų, įskaitant Ištikimybės salas. Salos užima apie 18 575 km² plotą. Pagal 2011 m. duomenis Naujojoje Kaledonijoje gyvena apie 260 000 gyventojų.[1]. Sostinė ir didžiausias miestas Numėja. Pagrindinė valiuta yra CFP frankas.

Po referendumo, kuris planuojamas apie 2014 m., Naujoji Kaledonija nuspręs, ar tapti nepriklausoma valstybe, ar likti Prancūzijos dalimi.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Melanezija-orn.png
Melanezijos istorija
Papuasai
Malajų-polineziečių migracijos
(Lapita kultūra)
Melanezijos megalitinės kultūros
Kolonijos:
Nyderlandų Naujoji Gvinėja, Vokietijos Naujoji Gvinėja, Papua, Britų kolonijos
Dabartiniai politiniai vienetai:
Fidžis, Vanuatu, Saliamono salos, Naujoji Kaledonija, Papua Naujoji Gvinėja
Pagrindinis straipsnis – Naujosios Kaledonijos istorija.

Vakarų Ramusis vandenynas (Melanezija) pirmą kartą buvo apgyvendintas prieš maždaug 50 000 metų. Austroneziečiai į šias žemes atsikėlė vėliau. Skirtingų grupių žmonės, apsigyvenę Melanezijos salyne, žinomi Lapita vardu. Jie atvyko į Naująją Kaledoniją ir Lojalumo salas apie 1500 pr. m. e. Lapita buvo gerai įgudę jūrininkai bei žemdirbiai, darę įtaką didelei teritorijai Ramiajame vandenyne.

Maždaug XI a. atvyko polineziečiai, kurie susimaišė su vietiniais gyventojais.

Europiečiai Naująją Kaledoniją bei Lojalumo salas atrado XVIII a. 1774 m. Britų keliautojas Džeimsas Kukas pastebėjo Didžiąją salą ir pavadino ją Naująja Kaledonija. Pavadinimas kilo iš Škotijos aukštikalnių, į kurias buvo panašūs vietiniai kalnai. Kaledonija buvo populiari poetiniuose ir patriotiniuose škotų kūriniuose, terminologijoje (Dž. Kuko tėvas buvo škotas).

Naująja Kaledonija susidomėjo Britanijos bei Šiaurės Amerikos banginių medžiotojai ir santalmedžio prekiautojai. Europiečiai mainė alkoholį ir tabaką į būtiniausias sau prekes. Jie į salas atnešė ir naujų ligų: raupus, tymus, dizenteriją, gripą, sifilį ir raupsus. Nuo šių ligų žuvo nemažai vietinių gyventojų. Įtampa išaugo iki priešiškos ir 1849 m. Poume klanas nužudė ir suvalgė „Cutter“ įgulą.

Sumažėjus santalmedžio prekybai, atsirado nauja prekybos forma. Iš Naujosios Kaledonijos, Lojalumo salų, Vanuatu, Papua Naujosios Gvinėjos ir Saliamono salų darbui cukraus plantacijose Fidžyje ir Kvinslande buvo pavergiami žmonės. Prekyba žmonėmis baigėsi XX a. pr.

Pirmieji katalikų ir protestantų misionieriai atvyko XIX a. Jie turėjo didelę reikšmę vietinėje kultūroje. Jie reikalavo, kad žmonės vilkėtų drabužius, taip pat išnaikino daugumą vietinių tradicijų ir papročių.

Vėžlių įlanka Pietų provincijoje

Sala tapo prancūzų valda 1853 m., Napoleonui III bandant konkuruoti su britų kolonijomis Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje. Sekdami britų pavyzdžiu, tarp 1854 ir 1922 m. prancūzai nusiuntė 22 tūkstančius nuteistųjų į pataisos kolonijas, buvusias pietvakarių pakrantėje. Baigiantis šiai kalinimų erai, į salas atvyko daug laisvų europiečių ir Azijos gyventojų. Vietinė kanakų populiacija dėl atneštų ligų bei rasinės diskriminacijos gerokai sumažėjo.

Pirmieji nepriklausomybės reikalavimai prasidėjo 1985 m., daugiausiai agituojami Kanakų socialistinio nacionalinio išsilaisvinimo fronto (Front de Libération Nationale Kanak Socialiste; FLNKS). Kulminacija buvo pasiekta tuomet, kai nepriklausomybės kovotojai, reikalaudami laisvės, paėmė 27 įkaitus. Po kilusios nepasitenkinimo bangos 1988 m. buvo suteiktos autonominės teisės, o 1998 m. jos praplėstos. Dabar egzistuoja atskiras Kaledonijos gyventojų identitetas, atskiri oficialūs simboliai, ~2014 m. bus skelbiamas referendumas dėl nepriklausomybės paskelbimo. Nuo 1986 m. Naujoji Kaledonija įrašyta į Jungtinių Tautų nesavarankiškai valdomų teritorijų sąrašą.

Politinė sistema[taisyti | redaguoti kodą]

Kartu su Ramiojo vandenyno Prancūzijos Polinezijos teritorijomis bei Voliu ir Futūna, Naujoji Kaledonija yra Prancūzijos dalis. Jos oficialus statusas unikalus Prancūzijoje, ji stovi aukščiau už paprastą departamentą, bet dar nėra nepriklausoma valstybė. Kolonija ji buvo iki 1946 m., užjūrio teritorija nuo 1946 iki 1999 m.

Naujoji Kaledonija valdoma 54 narius turinčio kongreso, turinčio įstatymų leidybos teisę. Į jį visuotiniai rinkimai vyksta kas penkerius metus. Iš teritorijos taip pat deleguojami du parlamentarai ir du senatoriai į Prancūzijos parlamentą. Prancūziją Naujojoje Kaledonijoje atstovauja vyriausiasis komisaras.

Administracinis suskirstymas[taisyti | redaguoti kodą]

Salynas yra suskirstytas į tris provincijas:

Provincijos suskirstytos į 33 komunas:[2] Pojos komuna yra dvejose provincijose. Šiaurinė Pojos dalis su pagrindine gyvenviete ir dauguma gyventojų yra Šiaurės provincijoje, o pietinė dalis, kurioje 2009 m. gyveno vos 127 gyventojai, yra Pietų provincijos dalis.

New Caledonia administrative1.png
     Pietų provincija      Šiaurės provincija      Ištikimybės salų provincija
  1. Tiois
  2. Jatė
  3. Lile des Pinsas
  4. Le Mont Doras
  5. Numėja (šalies sostinė)
  6. Dumbėja
  7. Pajita
  8. Buluparis
  9. La Foja
  10. Saramėja
  11. Farinas
  12. Mindu
  13. Burailis
  14. Poja (šiaurinė dalis)
  1. Poja (pietinė dalis)
  2. Pumbutas
  3. Konė (provincijos sostinė)
  4. Vohas
  5. Kala Gomenas
  6. Kumakas
  7. Pumas
  8. Belepas
  9. Ujegoja
  10. Puebas
  11. Hiengenė
  12. Tuhas
  13. Pindimijė
  14. Ponėrihujenas
  15. Huailu
  16. Kuaua
  17. Kanala
  1. Uvėja
  2. Lifu (provincijos sostinė)
  3. Marė

Be to, egzistuoja ir kanakų genčių teritorinis suskirstymas vadinamosiomis tradicinėmis sferomis (coutumières). Iš viso yra aštuoni šie regionai.

Geografija[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Naujosios Kaledonijos geografija.
Fizinis Naujosios Kaledonijos žemėlapis.

Naujoji Kaledonija išsidėsčiusi pietvakarių Ramiajame vandenyne, apie 1200 km į rytus nuo Australijos ir 1500 km į šiaurės vakarus nuo Naujosios Zelandijos. Šiaurėje ir šiaurės rytuose ribojasi su Vanuatu, o rytuose su Fidžiu. Susideda iš pagrindinės Didžiosios salos ir grupės mažesnių salų: Belepo salynas į šiaurę, Ištikimybės salos į rytus, Île des Pins į pietus, Česterfildo salos ir Belona rifai į vakarus nuo jos.

Pagrindinės salos viduriu tęsiasi kalnų grandinė, joje aptinkamas aukščiausias Naujosios Kaledonijos taškas – Pani kalnas (1628 m.) Pakrantėse – lygumos su vešlia augmenija, savanomis, dirbamais laukais. Ilgiausia upė – Diaho. Didesnių vandens telkinių nėra, tačiau prie Didžiosios salos randama viena didžiausių lagūnų pasaulyje, kurią supa Naujosios Kaledonijos barjerinis rifas.

Klimatas[taisyti | redaguoti kodą]

Klimatas atogrąžų. Kritulių gausu ištisus metus, tačiau daugiausiai iškrenta vasaros mėnesiais (nuo gruodžio iki balandžio) dėl sezoninio pasatų vėjo iš rytų. Vidutinė temperatūra svyruoja apie 25 °C vasarą ir apie 20 °C žiemą.

Nuvola apps kweather.svg Numėjos klimatas Weather-rain-thunderstorm.svg
Mėnuo Sau Vas Kov Bal Geg Bir Lie Rgp Rgs Spa Lap Gru Metinis
Vidutinė temperatūra °C 26 26 25 23 22 20 19 20 21 22 23 25 22,7
Krituliai mm 117 94 175 124 93 89 80 70 53 52 47 85 1 083
Duomenys: Naujosios Kaledonijos klimatas, Numėja[3] 2013 04 29

Gamta[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Naujosios Kaledonijos bioįvairovė.
Kraštovaizdis Naujosios Kaledonijos pietuose

Naujojoje Kaledonijoje gyvena daug unikalių gyvūnų, paukščių ir augalų.[4] Šios šalies įvairovė viename kvadratiniame kilometre didžiausia pasaulyje.[4] Kai kurios augalų rūšys, gentys ar net šeimos yra būdingos tik šiai salai ir negali išgyventi niekur kitur. Salos biologinė įvairovė tokia plati dėl Didžiosios salos centrinio kalnyno, kuriame susikuria daug įvairių vietų, sausumos darinių su savu mikroklimatu, kur tam tikros endeminės rūšys gali klestėti.[4]

Augmenija[taisyti | redaguoti kodą]

Amborela, seniausias gyvas magnolijūnas pasaulyje
Išlakioji araukarija Naujojoje Kaledonijoje

Prieš dešimtis milijardų metų Naujosios Kaledonijos sala atskilo nuo Gondvanos žemyno ir visa jos flora ir fauna tapo izoliuota nuo likusio pasaulio.[5] Saloje evoliucionavo ne tik endeminės rūšys, bet ir gentys bei šeimos, būdingos tik šiam regionui.

Naujojoje Kaledonijoje yra daug daugiau endeminių tropinių plikasėklių nei kituose panašiuose Žemės regionuose. Iš 44 vietinių plikasėklių rūšių 43 yra endeminės, viena jų – vienintelis pasaulyje žinomas parazitinis plikasėklis (Parasitaxus usta).[6] Iš 35 vietinių araukarijų rūšių 13 Naujojoje Kaledonijoje yra endeminės.[4] Taip pat Naujojoje Kaledonijoje auga seniausias magnolijūnas pasaulyje – Amborella, kuri yra visų magnolijūnų protėvis.

Didžiausia pasaulyje išlikusi papartūnų rūšis Cyathea intermedia taip pat yra endeminė ir auga tik Naujojoje Kaledonijoje. Ši rūšis paplitus rūgščioje dirvoje ir rytinėje pakrantėje, dažniausiai pūdymuose, paauga apie vieną metrą per metus. Saloje auga ir kitų taurėpapaparčių (Cyathea) genties rūšių, pavyzdžiui, Cyathea novae-caledoniae.[7]

Naujoji Kaledonija yra vienas iš penkių planetos regionų, kuriame notofagas yra vietinė gentis; suskaičiuojamos 5 rūšys.[6]

Miškai užima beveik pusę Naujosios Kaledonijos sausumos ploto.[8]

Gyvūnija[taisyti | redaguoti kodą]

Endeminis kagu paukštis

Naujoji Kaledonija yra Naujosios Kaledonijos varnos, kuri žinoma dėl savo gebėjimo naudoti įrankius, namai.[9] Šios varnos garsios savo ypatingu intelektu, galimybė kurti įrankius problemų sprendimui, o jų įrankiai yra sudėtingiausi iš visų ištirtų gyvūnų (išskyrus žmogaus).[10]

Judrus ir greitai bėgiojantis endeminis kagu yra neskraidantis paukštis, tačiau savo sparnus gali naudoti lipimui į medžius arba sklandymui. Šis paukštis yra vienintelė rūšis savo monotipinėje kaginių šeimoje.[11]

Naujosios Kaledonijos upėse ir ežeruose yra 11 endeminių žuvų ir 14 endeminių vežiagyvių rūšių. Kai kurie, pavyzdžiui, Neogalaxias, gyvena tik mažuose plotuose.[12] Nautilas, kuris kaip manoma yra gyva fosilija, susijusi su amonitais, kurie išnyko dar Mezozojaus eros pabaigoje, aptinkami Ramiajame vandenyne prie Naujosios Kaledonijos krantų.[12]

Kelios Naujosios Kaledonijos rūšys žymios savo dydžiu: dydysis karališkasis balandis yra didžiausias išlikęs balandis; Rhacodactylus leachianus – didžiausias planetos gekonas; Phoboscincus bocourti – didžiausias pasaulyje scinkas, kuris, kaip manyta, išnyko, bet buvo vėl atrastas 2003 m.[12]

Gyventojai[taisyti | redaguoti kodą]

Pagrindinis straipsnis – Naujosios Kaledonijos demografija.

2009 m. Naujojoje Kaledonijoje gyveno 245 580 žmonių. Dauguma jų gyvena pagrindinėje Naujosios Kaledonijos saloje, ypač Numėjos aglomeracijoje (2/3 teritorijos gyventojų).

40,3 % gyventojų yra vietiniai, melaneziečių kilmės žmonės, kanakai. 29,2 % Naujosios Kaledonijos gyventojų yra europiečiai (daugiausia prancūzai), 8,66 % – išeiviai iš Volio ir Futūnos (daugiausia polineziečių kilmės), 8,31 % – mišrios kilmės. Likusieji salų gyventojai yra daugiausia imigrantai iš kitų Okeanijos šalių (Taičio, Vanuatu) bei Pietryčių Azijos (vietnamiečiai, indoneziečiai, kinai).

Prancūzų kalba yra valstybinė ir visur plačiai vartojama Naujosios Kaledonijos kalba (ją moka 97,3 % gyventojų). Kanakai kalba įvairiomis melaneziečių grupės kalbomis (drehu, nengonė, paisi ir kt.). Šios kalbos dėstomos mokyklose, universitetiniame lygmenyje. Jas moka (bet nebūtinai jomis rašo) 35,8 % gyventojų. Imigrantų bendruomenėse populiarios javiečių, voliečių kalbos.

Apie pusė teritorijos gyventojų yra Romos katalikai (daugiausia europiečiai, vietnamiečiai, dalis taitiečių ir vietinių kanakų). Likusi pusė išpažįsta įvairius protestantiškus tikėjimus (daugiausia evangelikai; šis tikėjimas paplitęs išimtinai tarp vietinių), islamą (javiečiai), bahaizmą.

Išnašos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. CIA World Factbook
  2. "Présentation - L'Outre-Mer." Outre-mer.gouv.fr. Nuoroda tikrinta 2013-01-30.
  3. Noumea, New Caledonia, Climatemps.com; tikrinta: 2013-04-29
  4. 4,0 4,1 4,2 4,3 (2001-07-01) New Caledonia. Lonely Planet. Tikrinta 2013-01-30.
  5. Amalgamating eastern Gondwana: The evolution of the Circum-Indian Orogens“. Earth-Science Reviews, 71 (3–4), 229–270 (2005 m. August). DOI:10.1016/j.earscirev.2005.02.004. ISSN 0012-8252. 
  6. 6,0 6,1 "La flore de Nouvelle-Calédonie - Première partie." Futura-sciences.com: 2004-08-18. Nuoroda tikrinta 2013-01-30.
  7. "La flore de Nouvelle-Calédonie - Deuxième partie." Futura-sciences.com: 2004-08-18. Nuoroda tikrinta 2013-01-30.
  8. Global Forest Resources Assessment 2010: Global Tables, FOA; tikrinta: 2012-07-12
  9. Weir, A.A.S.; Chappell, J.; Kacelnik, A.. „Shaping of hooks in New Caledonian crows“. Science, 297 (5583) (2002). DOI:10.1126/science.1073433. PMID 12169726. 
  10. Walker, Matt. "Clever New Caledonian crows go to parents' tool school", BBC News, 2010-10-26. Nuoroda tikrinta 2013-01-30.
  11. "Kagu." Oiseaux-birds.com. Nuoroda tikrinta 2013-01-30.
  12. 12,0 12,1 12,2 "La Biodiversité." endemia.nc. Nuoroda tikrinta 2013-01-30.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Naujoji Kaledonija – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka