Saravako karalystė

	Kingdom of Sarawak ; Saravako karalystė
	Brunėjaus vasalas (1841-1846); Britanijos protektoratas (1888-1946)
Vėliava	Herbas
	Location of
Sostinė	Kučingas
Valdymo forma	Monarchija
	Saravako karalius
1841–1868	James Brooke
1868–1917	Charles Anthony Johnson Brooke
1917–1946	Charles Vyner Brooke
Era	Imperializmas
- Įkūrimas	1841 m.
- Tapo kolonija	1946 m.
Valiuta	Saravako doleris

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Saravako karalystė (angl. Kingdom of Sarawak) – nepriklausoma valstybė, XIX–XX a. su pertrūkiu egzistavusi dabartinės Malaizijos Saravako valstijos teritorijoje. Nuo 1888 m. buvo Britų imperijos protektoratas.

Raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iki karalystės sukūrimo Saravako teritorija priklausė Brunėjaus imperijai, tačiau buvo kontroliuojama kaip atskira valda, kurioje buvo skiriamas vietininkas (pangeran). Valdant pangeranui Makotai, teritorijoje kilo suirutė, sukilo dajakų gentys, pakrantes siaubė piratai. Brunėjaus sultono atsiųstas sosto įpėdinis Hašimas nesugebėjo įvesti tvarkos.

1839 m. Saravako administraciniame centre Kučinge išsilaipino anglų keliautojas, nuotykių ieškotojas James Brooke, kuris greitai susidraugavo su vietos princu Hašimu. Šis paprašė brito pagalbos, o 1841 m. suteikė jam radžos titulą ir paskyrė valdyti Saravaką. Taip jis tapo pirmuoju Saravako karaliumi.

Brukas pasiūlė Britų imperijai paversti valdą kolonija, tačiau ši atsisakė, nenorėdama sunkinti santykių su Nyderlandais. Vietoj to, Britanija teikė Brukui pagalbą kovojant su piratais.

1846 m. Brunėjaus sostinėje įvyko perversmas, kurio metu užmuštas princas Hašimas, o į valdžią atėjo antibritiškai nusiteikusi partija. Dėl to James Brook su britų admirolo Kokreno pagalba įsiveržė į sostinę ir jėga privertė sultoną Omarą Ali suteikti Saravakui nepriklausomybę. Už šį pasiekimą Brukui Jungtinėje Karalystėje suteiktas riterio titulas.

Savo karalystėje Brukas centralizavo valdžią, numalšino dajakų neramumus ir kovojo su piratais. Gerai tvarkoma karalystė traukė imigrantus. Daugiausia čia migravo kinai iš vakarinio Kalimantano.

Mirdamas Brukas paliko karalystę savo sūnėnui Čarlzui. Pastarasis plėtė Saravako teritorijas Brunėjaus sąskaita, siekdamas sunaikinti šį sultonatą. Ilgainiui iš galingos Brunėjaus imperijos liko tik nedidelės teritorijos aplink sostinę, o Saravakas susisiekė su Šiaurės Borneo kolonija. 1888 m. Britų imperija oficialiai pavertė Saravaką savo protektoratu, tačiau valdančioji „baltųjų radžų“ dinastija buvo išsaugota.

Baltieji valdovai ne kartą susidūrė su vietos gyventojų dajakų pasipriešinimu. Valdžią paveldėjus Čarlzo sūnui Vaineriui, šalis patyrė nemažų ekonominių nuostolių dėl staigiai kritusių kaučiuko ir pipirų kainų.

1941 m. pabaigoje Japonijos imperija okupavo Saravaką, o karalius pabėgo į Sidnėjų. Japonai išlaikė kontrolę iki 1945 m., kol Saravaką išlaisvino Australijos armija. 1946 m. į valdžią grįžo karalius, kuris liepos 1 d. atsisakė teisių į sostą ir perdavė Saravaką Britų imperijai mainais už didelę rentą. Saravakas paverstas Saravako kolonija.